„Metų atsidavimas“ – Šakių kraštui ir laisvės kovų istorijai

metu atsidavimas
Per dvejus tarnybos metus mūsų krašte vyr. ltn. Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė neliko abejinga istorijai ir partizaninėms kovoms, todėl laikraščio „Draugas“ nominacija „Metų atsidavimas“ iškeliavo į jos rankas. D. Pavalkio nuotr.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Prieš dvejus metus Šakiuose kariams savanoriams pradėjusi vadovauti vyr. ltn. Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė į mūsų krašto gyvenimą įnešė karinės dvasios, puikaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdį, savo veiklą nukreipė labai prasmingiems darbams. Siekdama įamžinti mūsų krašto istorinę atmintį, surinktus prisiminimus apie Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanus planuoja sudėti į dokumentinę apybraižą „Šturmo tėvonija“. Dar viena graži jos iniciatyva – kartu su kitais entuziastais atstatė Rūdšilio bunkerį.

„Draugo“ laikraštis, tęsdamas šventines tradicijas šiemet nominaciją „Metų atsidavimas“ įteikė būtent E. Baljanaitei-Stanevičienei.

Vyresnioji leitenantė E. Baljanaitė-Stanevičienė vadovauti KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205-ai pėstininkų kuopai buvo paskirta prieš dvejus metus ir pirmiausiai tarnybai prikėlė karius savanorius, kurie su vade priekyje buvo nuolatiniai rajone rengiamų pėsčiųjų žygių, valstybinių bei partizanų pagerbimo švenčių dalyviai. Vadė su griausmu surengė lauko taktikos pratybas „Piktas Šernas-2017“, kurių metu į Šakius pirmą kartą atskrido NATO oro pajėgų koviniai sraigtasparniai „Black Hawk“.

Pilni veiklos dveji metai praėjo greitai, spalio 11 d. Zanavykų muziejuje gausiai susirinkę kariai savanoriai, šauliai, rezistencinių kovų dalyviai – visi, kuriems teko pažinti puikią karininkę, Šakių 205-os pėstininkų kuopos vadę, vyr. ltn. E. Baljanaitę-Stanevičienę palydėjo į kitą tarnybos vietą.

Jau kitą darbo dieną ji pradėjo dirbti Kunigaikščio Margirio pėstininkų bataliono štabo karininke. Štabas kuriasi Šiauliuose, laikinai batalionas glaudžiasi Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų oro gynybos batalione Radviliškyje, čia ir susitinkame su E. Baljanaite-Stanevičiene, kuri domisi Kunigaikščio Margirio istorija ir sako, kad jo vardu buvo pavadintas šeštasis pėstininkų pulkas, kuris dalyvavo ir Radviliškio kautynėse 1919 m. lapkričio 21–22 dienomis. Atvykusi į naują tarnybos vietą, ji žada gilintis į visiškai negvildentą šeštojo pulko istoriją.

„Su bermontininkais tuomet kovojo naujai susibūręs pulkas, jauni vyrai su maža patirtimi. Manau, kad istorija kartojasi ir vėl atkuriamas Margirio batalionas su tikslu, kad būtų stipri Šiaurės Lietuvos gynyba“, – pabrėžia E. Baljanaitė-Stanevičienė.

Įteikdama nominaciją „Metų atsidavimas“ laikraščio „Draugas“ redaktorė Gintarė Martinaitienė pasidžiaugė, kad Elmyra per dvejus metus padarė tiek, kad kitam prireiktų dešimtmečio.

„Buvote kur kas daugiau nei kuopos vadė. Ne žodžiais, o savo pavyzdžiu rodėte pavyzdį kitiems. Esate sakiusi, kad pareigos jausmas yra jūsų viduje. Ačiū jums už tą pareigą, už meilę tėvynei, patriotiškumą ir atsidavimą. Žvilgtelėjus į jus ir jūsų veiklą, negali ir sau neužduoti klausimo, o ar tu padarei pakankamai...“ – kalbėjo G. Martinaitienė.

Tam ir yra kariuomenė, kad čia griežtai sustyguota dienotvarkė, todėl mūsų pašnekovė mums skyrė vos valandėlę laiko, taigi pirmiausiai teiraujamės, kaip ji bei jos šeima apsiprato naujoje vietoje. Pašnekovė sako, kad tai jau penkta jos tarnybos vieta ir kad visada nelengvame karininkės kelyje ją lydi vyras ir sūnus.

„Mano vyras yra savanoris, jis ta kariuomene gyvena. Mano nuopuolius ar sėkmes jis išgyvena pirmasis, jis man padeda nuolat judėti į priekį. Vyras pripratęs prie rotacijų. Pripažįstu, kad jam tenka dažnai pasilikti namuose su sūnumi Horu, kuriam nei nauja aplinka, nei darželis, nei naujai sutikti žmonės nėra kažkoks stresas“, – pasakoja karininkė.

Ji tvirtina, kad į naują tarnybos vietą ji ateina su viena mintimi: „Aš ateinu padaryti darbą. Pora metų ir aš einu toliau. Ir čia yra mano laikina stotelė.“

Pašnekovė džiaugsmingai prisimena jos išlydėtuves į naują tarnybos vietą bei dėkoja Zanavykų muziejui, fotografui Vidui Venslovaičiui bei šaulei Mantilei Ambrukaitytei, kurių bendru darbu buvo surengta paroda „Rezistencijos archeologija“, kurioje įamžintas Rūdšilio bunkerio atstatymas.

„Turiu pripažinti, kad šitas persikėlimas buvo beprotiškai sunkus: prie Šakių, prie savo kuopos labai stipriai priaugau, Šakiams daug savęs atidaviau. Man Šakiai buvo kaip mano antri namai. Jei Šakiuose prasidėtų kokie neramumai, man būtų labai svarbu žinoti, kas tame krašte vyksta, neabejoju, kad prie gynybos prisidėčiau ir aš“, – neslėpė emocijų E. Baljanaitė-Stanevičienė.

Prisimindama Šakiuose praleistus dvejus metus, ji kaip svarbiausią jai pačiai išbandymą įvardijo pirmąsias jos kuopos surengtas pratybas „Piktas šernas 2017“, anot E. Baljanaitės-Stanevičienės, jų metu buvo skleidžiama žinia miestelėnams – prisijungti visiems prie šalies gynybos. Karininkė prisimena karių savanorių įspūdžius po pratybų, jie tvirtinę, kad tokių pratybų metu išmoko daugiau nei per kelerius metus.

„Toks karių pasakymas man yra didžiausia padėka, kad tai, ką aš darau, nenueina veltui. Kiekvienas pratybas pati planavau, stengiausi, kad jos būtų įdomios kariui savanoriui, todėl kiekvienos pratybos buvo man svarbios, jos buvo mano išjaustos...“ – kalba pašnekovė. Anot jos, tokia priemonė kaip pratybos veikia kaip atgrasymo politika.

„Prašalaičiai tikrai nenorės atvažiuoti į Šakius, jie supras, kad bus pasitiktinis mūšis, kad nedraugų lietuvaičiai nepasitiks kaip 1940-aisiais su gėlėm, – sako karininkė ir priduria: – Tai, kas buvo vykdoma Šakiuose, tikrai nepatiko mūsų nedraugams. E. Baljanaitė-Stanevičienė viliasi, kad Šakių 205 pėstininkų kuopa klestės ir ateityje. Jos nuomone, Šakių rajonas yra pasienio kraštas ir yra labai svarbus šalies kontekste.

„Medikai visą gyvenimą mokosi, o vėliau tai daro praktiškai, o kariai mokinasi karybos tikėdamiesi, kad to nereiks panaudoti realiai“, – teigia karininkė. Ji per dvejus metus parodė puikų tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdį ir sako, kad jos tikslas buvo įtraukti kuo daugiau Šakių visuomenės į pratybų planavimą ir vyksmą. Svarbu buvo parodyti, kad šalies gynyba yra visų bendras reikalas.

Mūsų pašnekovei labai svarbios buvo mūsų krašto partizaninių kovų istorijos.

„Jei nebūtų vykęs partizaninis karas – ar šiandien mes būtume laisvi, nepriklausomi?“ – garsiai mąsto ji ir prisipažįsta, kad jos favoritas yra kuopos vadas Petras Jurkšaitis-Beržas, žuvęs 1951 m. Rūdšilio miške prie Lekėčių.

„Kodėl šis partizanų vadas man buvo pavyzdys? Jis sugebėjo į savo būrį pritraukti žmones, kurie ateidavo savo noru ir sakydavo, kad nori ginti savo šalį. O aš iš Beržo mokiausi, kaip sumotyvuoti savo kuopos karius, kad jie dalyvautų pratybose savo noru, savo laisvalaikiu“, – dalinosi mintimis karininkė ir pridūrė, kad dirbdama Šakiuose ji daug bendravo su dar gyvais išlikusiais partizanų ryšininkais, iš jų taip pat išmoko, kaip planuoti susitikimo operacijas ir pan.

„Aš galėjau mokytis iš tos istorijos, kuri kartojasi, tik technologijos dabar naujesnės, o metodai panašūs“, – įsitikinusi pašnekovė. E. Baljanaitės-Stanevičienės surinkti mūsų krašto laisvės kovų dalyvių prisiminimai suguls į dokumentinę apybraižą „Šturmo tėvonija“, ji tikisi, kad šis filmas bus demonstruojamas moksleiviams ir mūsų krašto visuomenei.

Pašnekovė atvirauja, kad svajoja apie dar du vaikus, kurie, anot jos, nėra kliūtis siekti karjeros. Moteris prisipažįsta, kad jos sūnus Horas jai net padiktuoja tam tikrų minčių profesinėje veikloje: „Vaikai daug ką daro per žaidimą, aš planuodavau pratybas, pasitelkdama tam tikras žaidimo metodikas.“

Mūsų susitikimo laikas tiksi, spėjame E. Baljanaitės-Stanevičienės dar pasiteirauti, ar ji šiandien yra laiminga.

„Jeigu aš darau tai, kas man patinka, aš tikrai esu laiminga. Aš kaip ta upė ar ežeras: jeigu užseksiu – būsiu nelaiminga. Aš turiu judėti, man reikia naujų iššūkių“, – tokiais žodžiais pokalbį užbaigė E. Baljanaitė-Stanevičienė, rankose laikydama „Draugo“ skirtą nominaciją.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar sutiktumėte prisidėti prie kelių infrastruktūros gerinimo?

klausimelis 05 17Ona iš Patamošupių:

Asfaltuotas kelias pas mus. Jau seniai paklotas. Ir remontuotas jau truputį. Tai man ir neaktualus šitas klausimas. Kita problema yra – pro mus autobusas neina. Tai turim pėsčiomis eiti du kilometrus iki Patašinės, kad iš čia nuvažiuotume į Griškabūdį, Šakius. 

klausimelis 05 17 2

Gediminas iš Žeimio k.:

Turime savo kaime ir žvyrkelio atkarpą. Tik koks šimtas metrų asfalto, per patį kaimą. Gyvenu čia nuo 1973m. Tai ir kenčiam nuolat dulkes. Žadėjo ir ūkininkai prisidėti. Manau, visi gyventojai prisidėtų kažkiek, kad tą asfaltą paklotų. Asmeniškai aš taip pat, kiek galėčiau, tiek prisidėčiau.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.