Atnaujintą dviračių trasą Gelgaudiškis–Ilguva išbandyti pasišovė tiek Panemunių regioninio parko, tiek Šakių rajono savivaldybės, turizmo atstovai. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Gegužės 19 d. dviračių sporto entuziastai galėjo išbandyti atnaujintą dviračių trasą Gelgaudiškis–Ilguva. Nors vieni dviratininkai, įveikę dviračių trasą, ją gyrė, pasigirdo ir kitokių nuomonių.
Atnaujino trasą etapais
Praėjusio ketvirtadienio rytą negausus būrelis dviračių entuziastų, Panemunių regioninio parko darbuotojai, savivaldybės, Gelgaudiškio, Plokščių, Kriūkų seniūnijų vadovai rinkosi prie Gelgaudiškio bažnyčios. Būtent nuo čia ir prasideda Panemunių regioninio parko teritorija bei dviračių trasa Gelgaudiškis–Ilguva.
Dar 2004 m. Šakių savivaldybė panemunėje iš europinių lėšų nutiesė 23 kilometrų ilgio žvyrkelį, skirtą važiuoti dviračiais. Deja, naujas objektas, atsiėjęs krūvą pinigų, netrukus tapo sunkiai pravažiuojamas. Kaip kalbėjo Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis, jam 2016 m. pradėjus dirbti direkcija gaudavo skundų, kad trasa tapo nepravažiuojama ne tik dviračiu, bet ir automobiliais. Pasak M. Janušonio, dar 2017 m. pradėta ieškoti galimybių šio kelio – dviračių trasos remontui.
Per pastaruosius trejus metus etapais dviračių trasos atkarpos buvo žvyruotos Gelgaudiškio, Plokščių, Kriūkų seniūnijose, pakeista pralaida per Virangės upelį, įrengti informaciniai stendai. Iš viso dviračių trasos tvarkymo darbai atsiėjo apie 100 tūkst. eurų. Pernai ypač svarbūs darbai buvo atlikti dviračių trasos atkarpoje Kriūkų seniūnijoje: sutvarkyta dviejų kilometrų atkarpa ir trasa sujungta su Ilguva.
„Aišku, šie darbai nėra baigtiniai, kadangi trasos danga yra žvyruota, todėl prašysiu ir seniūnų, kad šie ir toliau greideriuotų, prižiūrėtų. Aišku, ir direkcija prisidėsime. Galbūt vieną dieną ši trasa bus išasfaltuota“, – kalbėjo M. Janušonis.
Dviračių trasoje atliekami darbai buvo finansuojami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos, skirtos Valstybės saugomose teritorijose esančių kelių tiesimui, remontui, taisymui ar jų priežiūrai. Darbai buvo vykdomi bendradarbiaujant Panemunių regioninio parko direkcijai, Šakių rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai, pasirašius trišalę darbų finansavimo sutartį.
Tad M. Janušonis už bendradarbiavimą padėkojo savivaldybės administracijai, daug gerų žodžių skyrė seniūnams Vincui Dabravolskiui, Laimutei Miliūnienei ir Anatolijui Kazlauskui, taip pat medžio drožėjui Gediminui Jėčiui.
Prieš kelionę pakalbinam ir dalyvius. Pasak savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos Eglės Plančiūnienės, ji ant dviračio sėdo, nes nori tiesiog patikrinti trasą. Jai antrino ir Turizmo informacijos centro atstovė Vaida Zimnickienė.
„Dažnai turistai, planuojantys dviračiais važiuoti mūsų krašte, teiraujasi, kur galėtų važiuoti. Tad norisi pačiai išbandyti, žinoti, kad būtų galima tinkamai turistus pakonsultuoti“, – kalbėjo V. Zimnickienė.
Reikia tinkamo dviračio
Netrukus perkerpama ir simbolinė juostelė, septyni dalyviai, pasiryžę įveikti 22 kilometrų trasą, sėda ant dviračių ir pajuda paskui vedlį – Panemunių regioninio parko vyr. specialistą Saulių Navlicką. Pirmas sustojimas Smėlio gatvėje, iš kur galima dviračiu ar pėsčiomis nueiti iki Gelgaudiškio dvaro apatinės terasos. Toliau stabtelėta ties Pakalniškių kapinynu, pasiektas Virangės upelis – Gelgaudiškio ir Plokščių seniūnijų riba. Dviratininkai sustojo ir ties Stulgių piliakalniu, čia direkcija prie Nemuno pakrantės įrengė vietą, iš kur puikiai matosi Raudonės pilis. Stabtelėta ir ties Kriaučiūnyne, kur dirbo ir gyveno lietuvybės puoselėtojas Petras Kriaučiūnas. Pirmas ilgesnis sustojimas Plokščių poilsiavietėje, kur dviratininkų laukė karšta sriuba. Iš čia dalyviai, be abejo, pravažiavo Vaiguvos upe-gatve, iš kur judėjo iki Nykutės upelio – Plokščių ir Kriūkų ribos. Galutinis taškas – Ilguvos dvaras, kurį dviratininkai sėkmingai pasiekė apie 15 val.
„Jei be ilgesnių sustojimų, trasą įveikti galima per pusantros valandos. Dažnai žmonės neatskiria, kas yra dviračių takas, o kas trasa. Dviračių takas yra su konkrečia danga. Šis Gelgaudiškis–Ilguva ruožas ir yra trasa, kuri gali eiti įvairiais keliais, takeliais, trasa yra žvyruotu paviršiumi su tam tikrais smėlio intarpais. Todėl rekomenduojame šia trasa važiuoti bent jau hibridiniu dviračiu“, – aiškino S. Navlickas.
Geri įspūdžiai
Jau po žygio pakalbinta savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Kasparavičienė atviravo, kad seniai norėjo išbandyti šią trasą.
„Puikiai sekėsi. Aišku, ne plentu minti. Gal vienoje vietoje teko dviratį per smėliuką pasivesti. Esu tik dviračių mėgėja. Be abejo, į Ilguvos kalną dviratį teko užsistumti, du vyrai užmynė. Labai daug iš vedlio Sauliaus Navlicko sužinojom“, – įspūdžiais dalinosi I. Kasparevičienė.
Trasą dviračiu išbandęs Kriūkų seniūnas Anatolijus Kazlauskas sakė, kad trasą įvertinti gali tik labai gerai.
„Tai žvyrkelio trasa. Tad, manau, reikalingas ir atitinkamas dviratis, ne plento. Du dalyviai su tokiais važiavo, be abejo, jiems buvo sunku. Mane sužavėjo trasoje tai, jog daug medžių, jų laja sudaro pavėsį“, – kalbėjo A. Kazlauskas pridurdamas, kad jau galima nuo Ilguvos dviračiais pasiekti ir Kriūkus.
Trasa nesaugi
Kiek kitokią nuomonę apie šią dviračių trasą išsakė Sporto ir laisvalaikio klubo „Vėjas“ narys, dviratininkas Audrius Ažukas, kuris trasą neseniai pats išbandė. Pokalbio pradžioje šakietis pasidžiaugė, kad apskritai trasa neužmiršta ir dedama kažkiek pastangų ją sutvarkyti. Anot A. Ažuko, trasa galbūt ir tinkama labiau pažengusiems dviratininkams, tačiau visuomenei skleidžiama idėja ir reklama, jog tai puikus takas, skirtas dviračių sporto populiarinimui, pradedantiesiems, vaikams, yra klaidinanti. Jis akcentavo tai, jog trasa yra nesaugi.
„Vietomis trasoje yra palaidas žvyras ir smėlis. Kaip pavyzdys – iš Gelgaudiškio išvažiavus ant kalniuko papilta kelinio žvyro, žemiau paliktas palaidas. Vaikai įsibėgės, o apačioje gali sumėtyti ir pargriūti, – pasakojo A. Ažukas. – Daugelyje vietų žvyrkelis virsta tokia tarka, kauburėlis prie kauburėlio, kadangi vyksta pernelyg judrus automobilių eismas. Todėl važiuoti dviračiu praktiškai neįmanoma.“
Anot jo, kitas nesaugumo elementas yra tai, jog ši dviračių trasa yra bendro naudojimo kelias.
„Dviratininkas šitame kelyje neturi jokio prioriteto, pirmumo. Atvažiuoja džipas dideliu greičiu, jei nori likti nenublokštas, turi trauktis į kraštą arba sustoti. Aš nenorėčiau, kad tuo metu kartu būtų ir mano vaikai, – kalbėjo A. Ažukas siūlydamas ieškoti galimybės, svarstyti, kaip padaryti tą kelią saugų. – Reklamuojam, krykštaujam: prašom, gyventojai, pulkim būriu ir važiuokim, o kas užtikrins saugumą? Manau, garsiai reikia ištransliuoti, kad tai yra nesaugu, kad jūsų saugumas – jūsų rankose.“
Kalbėdamas apie trasoje atliktus remonto darbus, A. Ažukas įsitikinęs, kad buvo pilamas net ne kelinis žvyras, todėl vietomis ir atsiradusios klampynės, kuriose klimps ir dviratininkai, ypač mėgėjai.
„Jei žmogus išvažiuos šia trasa turėdamas tikslą susidomėti šiuo hobiu ir jam reikės tą dviratį stumdytis, nemanau, kad susidomės“, – svarstė A. Ažukas.
Jo nuomone, tvarkant minėtą trasą, buvo galima pasikonsultuoti ir su „Vėjo“ nariais, kurie būtų patarę kaip žinovai. Ragino teikti objektyvią informaciją, koks trasos paviršius, kokį dviratį pasirinkti, kad tai yra trasa labiau pažengusiems dviratininkams.
Dar 2004 m. Šakių savivaldybė panemunėje iš europinių lėšų nutiesė 23 kilometrų ilgio žvyrkelį, skirtą važiuoti dviračiais. Deja, naujas objektas, atsiėjęs krūvą pinigų, netrukus tapo sunkiai pravažiuojamas. Kaip kalbėjo Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis, jam 2016 m. pradėjus dirbti direkcija gaudavo skundų, kad trasa tapo nepravažiuojama ne tik dviračiu, bet ir automobiliais. Pasak M. Janušonio, dar 2017 m. pradėta ieškoti galimybių šio kelio – dviračių trasos remontui.
Per pastaruosius trejus metus etapais dviračių trasos atkarpos buvo žvyruotos Gelgaudiškio, Plokščių, Kriūkų seniūnijose, pakeista pralaida per Virangės upelį, įrengti informaciniai stendai. Iš viso dviračių trasos tvarkymo darbai atsiėjo apie 100 tūkst. eurų. Pernai ypač svarbūs darbai buvo atlikti dviračių trasos atkarpoje Kriūkų seniūnijoje: sutvarkyta dviejų kilometrų atkarpa ir trasa sujungta su Ilguva.
„Aišku, šie darbai nėra baigtiniai, kadangi trasos danga yra žvyruota, todėl prašysiu ir seniūnų, kad šie ir toliau greideriuotų, prižiūrėtų. Aišku, ir direkcija prisidėsime. Galbūt vieną dieną ši trasa bus išasfaltuota“, – kalbėjo M. Janušonis.
Dviračių trasoje atliekami darbai buvo finansuojami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos, skirtos Valstybės saugomose teritorijose esančių kelių tiesimui, remontui, taisymui ar jų priežiūrai. Darbai buvo vykdomi bendradarbiaujant Panemunių regioninio parko direkcijai, Šakių rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai, pasirašius trišalę darbų finansavimo sutartį.
Tad M. Janušonis už bendradarbiavimą padėkojo savivaldybės administracijai, daug gerų žodžių skyrė seniūnams Vincui Dabravolskiui, Laimutei Miliūnienei ir Anatolijui Kazlauskui, taip pat medžio drožėjui Gediminui Jėčiui.
Prieš kelionę pakalbinam ir dalyvius. Pasak savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos Eglės Plančiūnienės, ji ant dviračio sėdo, nes nori tiesiog patikrinti trasą. Jai antrino ir Turizmo informacijos centro atstovė Vaida Zimnickienė.
„Dažnai turistai, planuojantys dviračiais važiuoti mūsų krašte, teiraujasi, kur galėtų važiuoti. Tad norisi pačiai išbandyti, žinoti, kad būtų galima tinkamai turistus pakonsultuoti“, – kalbėjo V. Zimnickienė.
Reikia tinkamo dviračio
Netrukus perkerpama ir simbolinė juostelė, septyni dalyviai, pasiryžę įveikti 22 kilometrų trasą, sėda ant dviračių ir pajuda paskui vedlį – Panemunių regioninio parko vyr. specialistą Saulių Navlicką. Pirmas sustojimas Smėlio gatvėje, iš kur galima dviračiu ar pėsčiomis nueiti iki Gelgaudiškio dvaro apatinės terasos. Toliau stabtelėta ties Pakalniškių kapinynu, pasiektas Virangės upelis – Gelgaudiškio ir Plokščių seniūnijų riba. Dviratininkai sustojo ir ties Stulgių piliakalniu, čia direkcija prie Nemuno pakrantės įrengė vietą, iš kur puikiai matosi Raudonės pilis. Stabtelėta ir ties Kriaučiūnyne, kur dirbo ir gyveno lietuvybės puoselėtojas Petras Kriaučiūnas. Pirmas ilgesnis sustojimas Plokščių poilsiavietėje, kur dviratininkų laukė karšta sriuba. Iš čia dalyviai, be abejo, pravažiavo Vaiguvos upe-gatve, iš kur judėjo iki Nykutės upelio – Plokščių ir Kriūkų ribos. Galutinis taškas – Ilguvos dvaras, kurį dviratininkai sėkmingai pasiekė apie 15 val.
„Jei be ilgesnių sustojimų, trasą įveikti galima per pusantros valandos. Dažnai žmonės neatskiria, kas yra dviračių takas, o kas trasa. Dviračių takas yra su konkrečia danga. Šis Gelgaudiškis–Ilguva ruožas ir yra trasa, kuri gali eiti įvairiais keliais, takeliais, trasa yra žvyruotu paviršiumi su tam tikrais smėlio intarpais. Todėl rekomenduojame šia trasa važiuoti bent jau hibridiniu dviračiu“, – aiškino S. Navlickas.
Geri įspūdžiai
Jau po žygio pakalbinta savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Kasparavičienė atviravo, kad seniai norėjo išbandyti šią trasą.
„Puikiai sekėsi. Aišku, ne plentu minti. Gal vienoje vietoje teko dviratį per smėliuką pasivesti. Esu tik dviračių mėgėja. Be abejo, į Ilguvos kalną dviratį teko užsistumti, du vyrai užmynė. Labai daug iš vedlio Sauliaus Navlicko sužinojom“, – įspūdžiais dalinosi I. Kasparevičienė.
Trasą dviračiu išbandęs Kriūkų seniūnas Anatolijus Kazlauskas sakė, kad trasą įvertinti gali tik labai gerai.
„Tai žvyrkelio trasa. Tad, manau, reikalingas ir atitinkamas dviratis, ne plento. Du dalyviai su tokiais važiavo, be abejo, jiems buvo sunku. Mane sužavėjo trasoje tai, jog daug medžių, jų laja sudaro pavėsį“, – kalbėjo A. Kazlauskas pridurdamas, kad jau galima nuo Ilguvos dviračiais pasiekti ir Kriūkus.
Trasa nesaugi
Kiek kitokią nuomonę apie šią dviračių trasą išsakė Sporto ir laisvalaikio klubo „Vėjas“ narys, dviratininkas Audrius Ažukas, kuris trasą neseniai pats išbandė. Pokalbio pradžioje šakietis pasidžiaugė, kad apskritai trasa neužmiršta ir dedama kažkiek pastangų ją sutvarkyti. Anot A. Ažuko, trasa galbūt ir tinkama labiau pažengusiems dviratininkams, tačiau visuomenei skleidžiama idėja ir reklama, jog tai puikus takas, skirtas dviračių sporto populiarinimui, pradedantiesiems, vaikams, yra klaidinanti. Jis akcentavo tai, jog trasa yra nesaugi.
„Vietomis trasoje yra palaidas žvyras ir smėlis. Kaip pavyzdys – iš Gelgaudiškio išvažiavus ant kalniuko papilta kelinio žvyro, žemiau paliktas palaidas. Vaikai įsibėgės, o apačioje gali sumėtyti ir pargriūti, – pasakojo A. Ažukas. – Daugelyje vietų žvyrkelis virsta tokia tarka, kauburėlis prie kauburėlio, kadangi vyksta pernelyg judrus automobilių eismas. Todėl važiuoti dviračiu praktiškai neįmanoma.“
Anot jo, kitas nesaugumo elementas yra tai, jog ši dviračių trasa yra bendro naudojimo kelias.
„Dviratininkas šitame kelyje neturi jokio prioriteto, pirmumo. Atvažiuoja džipas dideliu greičiu, jei nori likti nenublokštas, turi trauktis į kraštą arba sustoti. Aš nenorėčiau, kad tuo metu kartu būtų ir mano vaikai, – kalbėjo A. Ažukas siūlydamas ieškoti galimybės, svarstyti, kaip padaryti tą kelią saugų. – Reklamuojam, krykštaujam: prašom, gyventojai, pulkim būriu ir važiuokim, o kas užtikrins saugumą? Manau, garsiai reikia ištransliuoti, kad tai yra nesaugu, kad jūsų saugumas – jūsų rankose.“
Kalbėdamas apie trasoje atliktus remonto darbus, A. Ažukas įsitikinęs, kad buvo pilamas net ne kelinis žvyras, todėl vietomis ir atsiradusios klampynės, kuriose klimps ir dviratininkai, ypač mėgėjai.
„Jei žmogus išvažiuos šia trasa turėdamas tikslą susidomėti šiuo hobiu ir jam reikės tą dviratį stumdytis, nemanau, kad susidomės“, – svarstė A. Ažukas.
Jo nuomone, tvarkant minėtą trasą, buvo galima pasikonsultuoti ir su „Vėjo“ nariais, kurie būtų patarę kaip žinovai. Ragino teikti objektyvią informaciją, koks trasos paviršius, kokį dviratį pasirinkti, kad tai yra trasa labiau pažengusiems dviratininkams.
Arūnė iš Griškabūdžio:
