Mūsų šalyje nuo karo pradžios registravosi per 50 tūkst. Ukrainos piliečių ir jų šeimos narių. Kurortuose, artėjant vasaros sezonui, karo pabėgėliai iškeliami iš nuomojamų būstų, ieškoma naujų gyvenamųjų vietų. Rajone gyvena daugiau nei 250 ukrainiečių, kurie įsikūrę tiek pas pavienius gyventojus, tiek visuomeninėse patalpose. Štai vien buvusioje Žvirgždaičių mokykloje glaudžiasi penkios moterys ir 11 vaikų. Beveik neabejojama, kad, mažėjant vietų didmiesčiuose, prieglobsčio prašytojų daugės regionuose. Nors šiuo metu vietų trūkumo rajone nėra, tačiau pačiuose Šakiuose jau dairomasi papildomo apgyvendinimo galimybių.

Viena iš didesnių į rajoną atvykusių grupių dieną prieš šv. Velykas buvo apgyvendinta buvusiose Žvirgždaičių mokyklos patalpose. Pasak seniūnės Giedrės Snudaitienės, iššūkių ypač pradžioje tikrai buvo, tačiau seniūnija galimam karo pabėgėlių priėmimui pradėjo ruoštis tik karui prasidėjus, nes vis neapleido nuojauta, kad ateis laikas ir teks priglausti nuo karo besitraukiančius žmones.

„Tikrai pasiteisino sprendimas seniūniją perkelti į šias patalpas. Norėjau, kad šis pastatas būtų gyvas, tai toks gyvas jis seniai nebuvo“, – šypsosi seniūnė, o jai pritardama seniūnijos sekretorė Violeta Pompel, anksčiau šioje mokykloje dirbusi mokytoja, sako, kad dabar kasdien vaikų mokykloje krykštauja daugiau nei buvo prieš ją oficialiai uždarant.

Šiuo metu trijose buvusiose klasėse įrengti savotiški butai, kuriuose įsikūrusios penkios mamos su 11 vaikų, iš kurių jauniausias devynių mėnesių, o vyriausias yra dešimtokas. Atskiroje patalpoje įrengti du bendri dušai, buvusios valgyklos patalpos dabar irgi tarnauja pagal paskirtį – čia ukrainiečių virtuvė.

„Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad buvęs mokytojų kambarys tarnaus kaip vaikų žaidimų kambarys“, – kartu su seniūne aprodydama patalpas sako V. Pompel.

Su pačiais ukrainiečiais nepabendraujame – vaikai mokykloje, o moterys nori privatumo ir galimybės gyventi asmeninį gyvenimą. Dvi iš jų augina kūdikius, viena moteris įdarbinta Griškabūdžio gimnazijoje mokytojo padėjėja, kad pagelbėtų mažiesiems ukrainiečiams adaptuotis naujoje aplinkoje. Pasak seniūnės, vaikai labai norėjo lankyti ugdymo įstaigą, tad sąlygos sudarytos – kiekvieną dieną juos pasiima ir parveža mokyklinis autobusiukas.

Visgi jei ne bendruomenės geranoriškumas ir sutelktumas, taip sklandžiai susitvarkyti su tokiu būriu žmonių, ko gero, nebūtų pavykę. Seniūnė vardija, kad žvirgždaitiškiai noriai aukojo ne tik drabužius, reikalingus daiktus, bet pirko šaldytuvą, dovanojo skalbimo mašiną, baldus žmonės bei seniūnas vežė ir iš Griškabūdžio, daug maisto produktų parūpino Barzdų seniūnija, abejingas neliko Slavikų seniūnas Valdas Dumčius su šaulių sąjunga.

„Turime bendruomenės grupę, tad ypač pradžioj buvo daug prašymų, kad trūksta, pavyzdžiui, kočėlo ar grūstuvės, tai, žiūrėk, prie durų jau padėta“, – bendruomeniškumo pavyzdžius vardija G. Snudaitienė.

Žinoma, buvo daug nežinios, nes neaišku, kas atvyks, kokius daiktus turės, ko labiausiai reikės. Paaiškėjo, kad moterys atvyko tik su būtiniausiais daiktais ir tuo, ką pavyko per labdaros organizacijas susirinkti keliaujant iki Lietuvos. Seniūnė sako net buvę svarstymų, ar kažkas panorės įsikurti tokiame užkampyje kaip Žvirgždaičiai, bet nuo Donbaso, Zaporožės, Donecko kraštų atvykusios moterys irgi gyveno kaimiškose vietovėse, o čia ypač džiaugiasi grynu ir švariu oru, ramybe.

„Pradžioj tai vis to, tai ano trūksta, dabar jau apsipratome vieni prie kitų, vyksta gyvenimas, prašymų mažėja“, – pasakoja seniūnė ir sako, jog akivaizdu, kad būtiniausi ir svarbiausi poreikiai pagaliau patenkinti.

Žinoma, jaunos moterys vis klusteli, kad norėtų kur nors išvykti, prasiblaškyti, galbūt net pamatyti Baltijos jūrą, tačiau tai jau ne pirmo būtinumo dalykai, juolab kad tokia grupė žmonių, sako seniūnė, net netelpa į vieną autobusiuką. Tad kartais pramoga tampa ir galimybė apsipirkti Šakiuose, tenka vežioti ir pas medikus, štai dviem vaikams optika sutiko nemokamai pagaminti akinius. Užimtumu jau nuo pirmų atvykimo dienų geranoriškai rūpinasi bibliotekininkė Asta Baubonienė, vaikams prigalvojanti įvairiausių veiklų. O meilės ir švelnumo norintys vaikai neretai apsikabinti atbėga tiesiog pas seniūnę ar sekretorę, kuri juokiasi jiems atstojanti močiutę. Žinoma, pasakoja pašnekovės, išryškėjo ir kultūrų skirtumai, kartais tenka laviruoti tarp bendruomenės ir ukrainiečių, kuriuos tenka draugiškai pamokyti, kaip priimtina elgtis mūsų šalyje, tačiau tai ir yra gyvenimas.

Kaip patikslino savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Redas Juškaitis, šiuo metu rajone yra 30 laisvų vietų ukrainiečiams, daugiausiai pas pavienius žmones. Šeimos dažniausiai turi galimybę apgyvendinti po 2–3 ar 4–5 žmones. Nenorėjusios skirtis didesnės žmonių grupės, be Žvirgždaičių, apgyvendintos ir Lepšių bei Briedžių bendruomenių centruose. Daugiausiai ukrainiečių gyvena Šakiuose, Gelgaudiškyje bei Lukšiuose. Šios vietos pasirenkamos ir dėl to, kad vietoje yra ugdymo įstaigos. Šakių gimnazijos bendrabučio patalpos vis dar laikomos tam atvejui, jei atvyks vaikai be tėvų. Visgi jei anksčiau buvo juntamas gana didelis atvažiuojančių skaičius, tai dabar, anot R. Juškaičio, per savaitę pasitaiko tik maždaug po vieną kitą atvejį. Žinoma, pasitaiko ir prašymų, kad patalpos būtų pirmame aukšte, mat atvyksta sužeisti, traumuoti, sunkiai vaikščiojantys ar norintys, kad gydymo įstaiga būtų kuo arčiau. Būna, kad tik pasiteirauja, kokios apgyvendinimo galimybės, bet daugiau taip ir neskambina, vadinasi, svarsto administracijos direktoriaus pavaduotojas, šalyje dar yra iš ko rinktis.

Visgi nors rajone kol kas nėra didelio patalpų stygiaus, tačiau Šakiuose laisvų vietų beveik nelikę, tad jau dairomasi papildomo apgyvendinimo galimybių, viliamasi, gal ir vėl atsiras norinčių ir galinčių priglausti nuo karo besitraukiančius ukrainiečius.
Socialinės paramos skyriaus duomenimis, gegužės 11 d. rajone gyveno 253 ukrainiečiai, iš jų 119 suaugusių, 134 vaikai.