Jei duočiau kelis raktinius žodžius: sodrus skonis, karamelinės spalvos puta, išraiškingas kvapas ir visa tai telpa mažame puodelyje – vos 25–30 ml. Visi kavos mylėtojai turbūt greitai atspėtų, kad kalba sukasi apie espreso kavą ir mintyse galbūt jau sėdėtų jaukioje Italijos kavinukėje su nedideliu puodeliu rankoje. Aistrą tokiems mažiems puodeliams ir šiai kavai jau ne vieną dešimtmetį jaučia šakietė Gintė Danielienė ir svetingai atvėrusi namų duris kviečia pasigrožėti bene tris šimtus puodelių siekiančia kolekcija.

Kadangi savyje niekada nesu užčiuopusi net menkiausios kolekcionavimo gyslelės, man visada buvo smalsu, kokių aplinkybių vedami žmonės panyra į šią aistrą, kur visus tuos lobius sutalpina, ką su jais veikia, kur mato viso to prasmę? Tačiau kai vieną vakarą, gerokai pro lietų, Gintė su šypsena atveria duris ir dar koridoriuje akies krašteliu pamatau specialiai šiai kolekcijai pagamintas siaurutes lentynas, lyg kokiais karoliukais nusagstytas mažučiais espreso puodeliais, neneigsiu, beveik susilydau. Dar sunkesnė užduotis manęs laukė atsistojus prieš visą kolekcija ir namų šeimininkei paraginus: „Rinkitės puodelį, eisime gerti kavos. Visada svečiai turi šią privilegiją – išsirinkti sau puodelį.“ Nemeluosiu, jausmas buvo toks pat, kaip vaikystėje, kai žaislų parduotuvėje leisdavo išsirinkti, ką tik širdis geidžia. O širdis, bet gal ne, labiau akys siuva po lentynas ir nežino, kuris gražesnis – ar tas paauksuotas XIX a. iš antikvaro, o gal tas, rankomis tapytas su katinu, bet gal vis tik klasikinis „Jiesios“, o gal tas parvežtinis iš Japonijos… Vargais negalais išsirenku ir mes kalbamės apie, sakyčiau, neįprastą Gintės hobį.

Viskas prasidėjo nuo to, kad jų namuose kava buvo labai mėgstama ir visada geriama iš mažučiukų puodelių. Pašnekovės šaknys – Kaune, o vėliau gyvenimas tęsėsi sostinėje. Matyt, čia bus kalta miestietiška maniera – mėgautis pupelių kava iš mažų puodelių, todėl pirmieji Gintės kolekcijos eksponatai ir buvo iš gimtųjų namų. Vienas iš mamos, kitas iš močiutės servizų. Dailučiai, su tam laikmečiui būdingais raštais, spalvomis, ir, kaip prisipažįsta kolekcionierė, patys brangiausi, nes ne pinigais vertinami.  

„Taip po truputį ir prasidėjo – tai sau nusipirkdavau patikusį, tai iš kelionės kaip suvenyrą parsivežu, tai giminės ir bičiuliai padovanoja. Ir kai dukrai mokykloje anglų kalbos pamokai reikėjo parašyti rašinėlį apie tėvų hobius, ji pirmą kartą garsiai ir įvardino, kad tai ir yra mamos hobis“, – pasakoja Gintė.

Ji patikina, kad visi kolekcijos puodeliai nėra vien tik eksponatai, iš visų yra bent kartą gerta kava: „Kai naujas puodelis atkeliauja į kolekciją, būtinai turiu iš jo atsigerti kavos ir savotiškai pakrikštyti. Tikrai jų nerenku tam, kad stovėtų ir dulkėtų.“ Gerti kavą iš mažų puodelių priprato ir žentas, o ir pora bendradarbių, paėmusios pavyzdį iš kolegės, kavą plikosi jau mažesniuose puodeliuose.

„Juk tai toks malonumas ir man smagu, kad žmonės jį atranda!“ – akimis šypsosi pašnekovė vieną po kitos pasakodama puodelių istorijas. Kol kas ji atsimena kiekvieno eksponato atsiradimo aplinkybes.

„Kaip lengva Jus pradžiuginti su ar be progos“, – sakau pašnekovei.

Gintė linksi galva ir pasidžiaugia smagiu sutapimu, kai kartą pati nusipirko espreso  puodelį, o su beveik identišku pas ją į svečius atskubėjo artima bičiulė. Gardžiai tada pasijuokė, kad viena kitą gerai pažįsta. Nelaimingų atvejų, kai puodeliai sudūžta, daug nėra buvę.

„Atsimenu, kad šiek tiek gailėjau dužusio močiutės puodelio, bet toks gyvenimas, čia tik daiktai, ir visada svečiams, net ir mažiausioms damutėms, kurios geria iš jų pieną, leidžiu rinktis, kurį tik nori puodelį“, – nuoširdžiai kalba pašnekovė.

Pinigine prasme brangiausiai už puodelį antikvariate jai yra tekę sumokėti gal 60 eurų. Ar verta?

„Žinoma!“ – net nemirktelėjusi sako ji ir priduria, kad, išleidusi daugiau, kurį laiką kolekcijos puodeliais nepildo, mėgaujasi turimais.

Atrodo, ką jau ten įdomaus galima vis atrasti. Tačiau japoniškų puodelių dugne neseniai Gintė atrado besislepiančius geišų veidus, kiti puodeliai žavi rankų darbo lipdiniais, kitokiais ženklais, kurių visų dar nespėjo išaiškinti.

„Ar turite mėgstamiausią?“ – smalsauju.

„Nepatikėsite, tikrai neturiu. Renkuosi pagal nuotaiką, kartais parenka anūkė, savaitgaliais, kai kavą ruošiu ne pati – draugas. Tik tapydama ant šilko visada renkuosi vieną ir tą patį – tai savotiškas ritualas“, – pasakoja kolekcijos savininkė. Veikli moteris atvirai sako, kad gyvenimą susidėliojo taip, jog laiko po darbų lieka ir hobiui, ir tapybai, ir linijiniams šokiams, draugams bei kelionėms.

„Dar ir patingėti randu kada“, – šypsosi moteris.

Espreso  puodelių kolekcijai pabaigos taip pat nematyti. Kol svetainėje mėgaujamės kava, šeimininkė atidaro indaują, kurioje jau surikiuoti ir naujos lentynėlės laukia kolekcijos „kareivėliai“. O neragavusiems ir manantiems, kad espreso  kava per stipri, Gintė siūlo nors kartą jos pabandyti – ir būtinai iš dailaus mažučiuko puodelio, geriau, jei jis būtų plono porceliano ir vos lenktu krašteliu. Žinoma, ir kava turėtų būti kokybiškų pupelių. Toks ritualas neturėtų palikti abejingų – nei šiai kavai, nei šiems, tarsi iš pasakų, puodeliams…

Lina Morkūnienė