Šakių pakraštyje gyvenantys Danutė ir Edmundas Matusevičiai, rugsėjo 8 d. paminėję auksinių vestuvių sukaktį, teigė nė nesitikėję šitiek metų sulaukti drauge. Užauginę dvi dukras, šiandien jie džiaugiasi šešiais anūkais ir dviem proanūkiais.

„Kažin, ar mokėsiu šnekėt. Aš ne iš tų mokytų. Kaip kurmis ariau visą gyvenimą, tai man geriau dirbt negu ką pasakot“, – tik susėdus pasikalbėti perspėjo Edmundas, tačiau greitai užsimezgė nuoširdus ir atviras pokalbis.

Pasidomėjus, kaip ir kur jis susipažino su savo žmona Danute, iš Gerdžių (kaimas netoli Lekėčių – red. past.) kilęs pašnekovas juokavo, kad tuo laiku dar nebuvo interneto, juodu abu – „iš vieno krašto, galima sakyti, beveik kaimynai, nors ir skyrė kokia 10 km“.   

„Aš buvau iš „Tėvynės“, o Danutė iš „Lenino“ kolūkio“, – pasakojo E. Matusevičius, patikslinęs, kad jo išrinktoji gyveno Petkūniškėse, kiek tolėliau už Zyplių, deja, šiandien ten nieko nelikę, nes dar 1970 m., pradėjus melioracijos darbus, sodyba buvo sulyginta su žeme.

„Mes susipažinom per giminių gimines, kai vaiką krikštijom. Padraugavom pusę metų. Aš pagalvojau, ką čia jau daugiau priieškosi. Ir nunešėm pareiškimus į santuokų rūmus, – prisiminė Danutė. – Taip ir likom kartu.“

„Ji man patiko, seilę rijau. Sakau – reik verbuot. Negi senbernis liksi visą gyvenimą. Dėl to ilgai ir nelaukiau. Be to, ruduo artėjo, šalta buvo vienam miegot ir susimetėm šlunkus į krūvą. Vienus metus pas vienus tėvus, kitus – pas kitus, o kai 1977m. skyrė butą Šakiuose, išsikėlėm į pirmus savo namus“, – nostalgiškai kalbėjo Edmundas, pridurdamas, kad tada jam jau buvo 23-eji metai – dabar jaunimas šeimos kurti neskuba, gyvena ir be šliūbo, o anais laikais tuokdavosi jaunesni.

„Vestuves iškėlė tėvai. Tada tokia tradicija buvo. Susimetėm po 25 rublius ir pradėjom gyvenimo pradžią. Laikas bėga greitai. Nė nepajutom, kaip 50 metų praėjo“, – pasakojo D. Matusevičienė.

Auksines vestuves švenčiantys sutuoktiniai du dešimtmečius su viršum pragyveno „daugiabuty prie karinio“, tik prieš 25-erius metus išsikėlė gyventi į namelį miesto pakrašty, dabar tame pačiame kieme ir viena iš dukrų su šeima įsikūrė, tad visiems kartu ir smagiau, ir anūkėliai arčiau.

Danutė dirbo auklyte šalia namų veikusiame vaikų darželyje (buvęs vaikų darželis „Klevelis“ – red. past.), kai reikėdavo ir virėjas, ir skalbėjas pavadavo, o Edmundas – rajono statybos organizacijoje, vadinamoje RSO, kuriai tada vadovavo Jaunutis Bugvilas. Pašnekovo teigimu, jis buvo labai geras, „toks žmonių vadovas“ ir „paskyrą mašinai davė“. Tada jauna šeima nusipirko savo pirmąjį automobilį.

„Žiguliuką“, dar kvepiantį dažais, pats parsivariau iš Kauno. Tais laikais tai buvo didelis įvykis, nes mašiną tada galėjo nusipirkt ne kiekvienas“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Pokalbyje dalyvavusi dukra Valda tvirtino, kad tiek metų statybose išdirbęs tėtis turi daug patirties, šiandien be vargo gali suprojektuoti kokį tik panorėsi namą.

„Pažiūri ir jau mintyse skaičiuoja: medienos tiek, balkių tiek, dešimtukų tiek, dvyliktukų tiek... Galva kaip kompiuteris, akys kaip gulsčiukai. Viską mato“, – stebėjosi dukra.

Neseniai auksines vestuves paminėję Matusevičiai tvirtino, kad per 50 gyvenimo metų buvo visko – ir gero, ir blogo, tačiau „mylėjo vienas kitą širdimi“ ir juodų dėmių nebuvo, sako, nežinojo, kas yra didelis škandalas. Dar labiau abu surišo vaikučiai.

Danutė sako kažkada yra pagalvojusi, kas jos lauktų išsiskyrus, tačiau nebuvo nė minties skirtis, nes Edmundas jai buvo ir artimiausias draugas, ir padėjėjas, ir patarėjas, o ir pinigais nereikėjo rūpintis, ji prižiūrėjo namus ir mergaites, o vyras rūpinosi, kaip šeimai parnešti skanesnį kąsnelį, nes labai mylėjo ir savo mergaites, ir mergaičių mamą.

Dukros teigimu, tėtis, kaip ir ji, karštesnio būdo, būna, greitai užsidega, bet tuoj apsisuka ir užgęsta, o mama labai taiki ir rami, kantrybės įsikūnijimas, čia pasakė, o čia jau užmiršo ir atleido. 50-ies metų gyvenimo patirtį sukaupę Matusevičiai jaunoms poroms palinkėjo kantrybės ir tarpusavio supratimo, o svarbiausia – ne vaidinti meilę, o iš tiesų vienas kitą mylėti.

„Nedaug trūko ir auksinių vestuvių būtume nesulaukę. Danutei prieš metus buvo išsivystęs sepsis, be sąmonės pirmyn atgal po ligonines vežiojo, bet, matyt, dar ne smertis buvo. Dabar jau atsigavo, sustiprėjo“, – džiaugėsi Edmundas, pasvarstydamas, kad ne nuo jų vienų gyvenimas priklauso, ir iš viršaus kažkas pareguliuoja.