Antaną ir Vidą Žukauskus sieja jau 50 metų trunkanti santuoka. Sako susipažinę šokiuose ir vienas kitam kritę į akį, o šiandien tvirtina, kad jiems visko užtenka, kad tik sveikata dar leistų gyvenimu, vienas kitu ir artimaisiais pasidžiaugti. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Rajono šventėse ir renginiuose, vos tik užgrojus kapelai, neįmanoma nepastebėti poros, kuri pirma pradeda šokti. Tai Barzdų gyventojai Vida ir Antanas Žukauskai. Galimybės pasilinksminti įvairiose šventėse nepraleidžiantys sutuoktiniai išduoda, kad jų meilė gimusi šokiuose.
Su V. ir A. Žukauskais susitinkame rudeniop, jau nurimus vasaros švenčių bumui, jų jaukiuose namuose Barzduose.
Smalsu, iš kur šie šaunūs šokėjai yra kilę. Antanas sako, kad iš Kapčiamiesčio (Lazdijų r.) Vida – zanavykė, nuo Vyžpinių (Žvirgždaičių sen.). Barzduose jie gyvena kone 50 metų.
A. Žukauskas pasakojo, kad jį penkiametį su seserimi ir mama bei močiute dar 1952 m. iš Dzūkijos valdžia išsiuntė gyventi į Sintautų apylinkę, Šlamų kaimą. Mokėsi Antanas Sintautų mokykloje, tarnavo sovietinėje kariuomenėje, Vilkijoje įgijo mechanizatoriaus specialybę.
Vida būdama penkerių neteko tėtės, tad ją su broliu mama viena užaugino. Vida vėliau įgijo zootechnikės specialybę, iš pradžių dirbo tuometiniame Kauno drobės fabrike.
Teiraujamės – tai kur juodu susipažino? Vida sako, kad draugės draugas abi nusivežė į vakarėlį.
„Per Kalėdas ar tai Naujuosius metus, dar turėjau šiandien pagalvoti, Veršiuose per šokius Vidą pirmą kartą pamačiau. Paskui ilgą laiką nesimatėm, – patikslina Antanas. – Be gegužinių festivalių nesimatėm. O paskui vis tankiau, tankiau susitikdavom. Aš buvau mėgėjas po rabaksus vaikščioti. Važiuodavom su bernais tuomet į šokius su kolūkio viliuku. Palei Slabadus vyko festivalis. Vėl pašokinau Vidą. Ji ir sako – „gerai šoki“. Tokia graži buvo. Įsižiūrėjau. Vis tanky, tanky susitikdavom.“
Vidą ir Antaną Žukauskus kone kiekvienoje rajono šventėje galima pamatyti besisukančius valso ritmu. Vienas paskutinių apsilankymų – Bulvės festivalyje Kudirkos Naumiestyje. L. Poškevičiūtės nuotr.
Antanas į ūsą šypsosi sakydamas, kad nei laiškų Vidai rašęs, nei saldainių pirkęs, tik vieną kartą gėlių – kažkas sugėdijo važiuojant į pasimatymą.
„Ir man Antanas patiko. Šoko gerai. Draugystė truko kokius metus, ne ilgiau“, – atvirauja V. Žukauskienė, o jos vyras grimzta į malonius prisiminimus apie jaunystėje su mylimąja Vida praleistas akimirkas.
„Nuvežiau į Kauną grūdus, pristūmiau prie tvoros ir bėgu į troleibusą, važiuoju į pasimatymą su Vida. Pabūnu, parvažiuoju, viso galo grūdų nėra, žvejai išsėmę. Turėjau įmonės mergoms pirkti saldainių, kad svorį išlygintų“, – šypsodamas pasakoja A. Žukauskas.
Vida ir Antanas vestuves atšoko 1973 m. spalio 20 d. Sintautų bažnyčioje.
„Amžinatilsį Maskeliūnas suvinčiavojo“, – sako Vida.
Po vedybų pora iš pradžių apsigyveno Druskininkuose.
„Medaus mėnesiui apsigyvenom Druskininkuose, vėliau išėjom gyventi į Veisiejus. Kiek gali iš tos mamos lašinių vežtis... Tų akmenų tai Dzūkijoje negrauši. Tai nusprendėm grįžti į Suvalkiją“, – atvirauja Antanas.
V. ir A. Žukauskai susilaukė keturių vaikų, devynių anūkų. Ir iki šiol gyvena Barzduose, abudu dirbo tuometiniame kolūkyje, vėliau patys ūkininkavo.
Daugelis barzdiškių prisimena, kad Antaną matydavo įvairių švenčių metu važiuojantį arkliu kinkomu vežimu, rogėmis.
„Jei dainų šventė Šakiuose, tai su brička ir aš atsiduriu“, – prisimena Antanas.
Įsikalbėjus Antanas išduoda, kad yra dalyvavęs rajono bei Marijampolės apskrities rengiamame šauniausio dieduko konkurse, kur nuskynė laurus. V. ir A. Žukauskai prasitaria, kad 1991-ųjų sausio 13 d. kartu su visa Lietuva buvo Vilniuje.
Pokalbis pasisuka apie šiandieną. Vida atvirauja, kad sutuoktinį prieš dešimtmetį buvo užklupusi liga, tačiau, nežiūrint visko, jie nelinkę sėdėti namuose. Stengiasi aplankyti rajone bei kitose šalies vietose vykstančias šventes ir tiesiog pašokti. Šiemet iki spalio mėnesio lankėsi net 28 vietovėse, kur vyko renginiai ar atlaidai.
Antanas atsineša ir rodo stropiai ant lapų surašytas vietas, kur šiemet būta ir pasišokta: metus pradėjo šokiu per Trijų Karalių šventę Šakių kalendoriaus pristatyme, bene daugiausiai sukosi valso ritmu Sintautuose rengiamose šventėse, Barzduose, apsilankyta ir gretimame Vilkaviškio rajone. Sąraše ir rajono bei kitų šalies vietovių kapelų, kurioms grojant Vida ir Antanas pirmieji išėjo šokti, pavadinimai.
„Toliausiai Lietuvoje esame šokę Dusetose vykusioje žiemos šventėje. Mėgstu šventėse pašokdinti kokią žymią moterį. Šokau su Ambrazaityte, Valiukevičiute, Mainelyte, Rauktiene... – išduoda Antanas. – Jei moteris bus apsirengusi su kelnėmis, tai jau nešokinu. Ir mane kartais moterys pakviečia pašokti, kartais ir žmonos atsiklausia – ar gali su manim pašokti.“
Teiraujamės, ar į šventes važiuoja tik pasišokti.
„Čia mudviejų toks hobis. Kai niekas nešoka, tai pirmi ir pradedam. Smagu pamatyti ir pačią šventę. Žiūrim per televizorių sveikinimų koncertą, laidą „Duokim garo“, tai imam ir namie pasisukam“, – sako Vida, o Antanas priduria: – „Kolūkių laikais per rugiapjūtę reikėjo dirbti. Net per Onos atlaidą į Griškabūdį nenuvažiuodavom. O kai išėjom patys ūkininkauti, tai ir tas šienas velniop buvo... Sykį rabaksas – ir varom. Man tai lankantis šventėje svarbiausia pasišokti. Atrodo, ir tos kojos neskauda... O Vida šoka kaip vėjas“, – prisipažįsta Antanas.
Vėl nugrimzdęs į prisiminimus Antanas pasakojo, kad mokytoja Klimaitienė Sintautų mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir fizinį lavinimą.
„Per fizinį mus mokino šokti „Bitute pilkoji“. Tai poroje su tokia Romute mudu tai tik padrykt, padrykt ir nušokavom... Dvejetą gavau. Tai mama barė, kad iš fizinio dvejetą gavau. Paskui atėjusi kaimynų mergučė išmokino ir valso žingsniukus, ir polkos“, – prisiminė Antanas pridurdamas, kad ir toliau geriau šokti mokėsi mokyklos vakaruose, kaimo šokiuose.
Pora atskleidžia, kad į šventes nuveža bičiuliai arba dukros, pats Antanas automobilio jau nebevairuoja. Pašnekovai atskleidžia, kad apie rengiamas šventes sužino iš laikraščio „Draugas“, draugai, dukros informuoja.
Antanui mieliausios liaudiškų kapelų griežiamos melodijos.
„Kai pirmi pradedam šokti, tai ir kiti prisijungia. O kai jau prie scenos pasirodo rankos, kai nėra kur šokti ir nieko nematai, namo važiuojam“, – sako Antanas.
Rytoj V. ir A. Žukauskai švęs auksines vestuves. Pasiteiravus apie laimingos santuokos receptą, Antanas sako: „Mes nugyvenom labai harmoningą gyvenimą. Dar pridursiu, kad aš biskį kurčias – kai Vida barasi, tai aš negirdžiu...“
O Vidos teiravomės, ar pasitikdama gražią auksinių vestuvių sukaktį jaučiasi visas svajones įgyvendinusi. Išgirdęs klausimą Antanas neiškenčia ir sako: „Ar nesigaili, kad ženyjomės?“
„Nesigailiu vedybų... Negaliu ilgai pykčio laikyti, pasiilgstu bendravimo su Antanu. Nors Antanas labai pavydus... Linkiu vyrui tik didelės sveikatos ir kad dar pagyventume metą kitą“, – atvirauja sutuoktinė.
Antanas taria ir palinkėjimą jaunoms šeimoms: „Jei imi bartis – eik į lauką ką nors veikti, pasivaikščioti, parūkyti. O moterys turi vyrą stipriai mylėti. Su uošviene kone keturiasdešimt metų po vienu stogu pragyvenom ir nė karto nesusipykom.“ Vida priduria, kad „jaunimui reikia šeimoje didesnio susiklausymo, vienas kito supratimo“.
V. ir A. Žukauskai susilaukė keturių vaikų, devynių anūkų. Ir iki šiol gyvena Barzduose, abudu dirbo tuometiniame kolūkyje, vėliau patys ūkininkavo.
Daugelis barzdiškių prisimena, kad Antaną matydavo įvairių švenčių metu važiuojantį arkliu kinkomu vežimu, rogėmis.
„Jei dainų šventė Šakiuose, tai su brička ir aš atsiduriu“, – prisimena Antanas.
Įsikalbėjus Antanas išduoda, kad yra dalyvavęs rajono bei Marijampolės apskrities rengiamame šauniausio dieduko konkurse, kur nuskynė laurus. V. ir A. Žukauskai prasitaria, kad 1991-ųjų sausio 13 d. kartu su visa Lietuva buvo Vilniuje.
Pokalbis pasisuka apie šiandieną. Vida atvirauja, kad sutuoktinį prieš dešimtmetį buvo užklupusi liga, tačiau, nežiūrint visko, jie nelinkę sėdėti namuose. Stengiasi aplankyti rajone bei kitose šalies vietose vykstančias šventes ir tiesiog pašokti. Šiemet iki spalio mėnesio lankėsi net 28 vietovėse, kur vyko renginiai ar atlaidai.
Antanas atsineša ir rodo stropiai ant lapų surašytas vietas, kur šiemet būta ir pasišokta: metus pradėjo šokiu per Trijų Karalių šventę Šakių kalendoriaus pristatyme, bene daugiausiai sukosi valso ritmu Sintautuose rengiamose šventėse, Barzduose, apsilankyta ir gretimame Vilkaviškio rajone. Sąraše ir rajono bei kitų šalies vietovių kapelų, kurioms grojant Vida ir Antanas pirmieji išėjo šokti, pavadinimai.
„Toliausiai Lietuvoje esame šokę Dusetose vykusioje žiemos šventėje. Mėgstu šventėse pašokdinti kokią žymią moterį. Šokau su Ambrazaityte, Valiukevičiute, Mainelyte, Rauktiene... – išduoda Antanas. – Jei moteris bus apsirengusi su kelnėmis, tai jau nešokinu. Ir mane kartais moterys pakviečia pašokti, kartais ir žmonos atsiklausia – ar gali su manim pašokti.“
Teiraujamės, ar į šventes važiuoja tik pasišokti.
„Čia mudviejų toks hobis. Kai niekas nešoka, tai pirmi ir pradedam. Smagu pamatyti ir pačią šventę. Žiūrim per televizorių sveikinimų koncertą, laidą „Duokim garo“, tai imam ir namie pasisukam“, – sako Vida, o Antanas priduria: – „Kolūkių laikais per rugiapjūtę reikėjo dirbti. Net per Onos atlaidą į Griškabūdį nenuvažiuodavom. O kai išėjom patys ūkininkauti, tai ir tas šienas velniop buvo... Sykį rabaksas – ir varom. Man tai lankantis šventėje svarbiausia pasišokti. Atrodo, ir tos kojos neskauda... O Vida šoka kaip vėjas“, – prisipažįsta Antanas.
Vėl nugrimzdęs į prisiminimus Antanas pasakojo, kad mokytoja Klimaitienė Sintautų mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir fizinį lavinimą.
„Per fizinį mus mokino šokti „Bitute pilkoji“. Tai poroje su tokia Romute mudu tai tik padrykt, padrykt ir nušokavom... Dvejetą gavau. Tai mama barė, kad iš fizinio dvejetą gavau. Paskui atėjusi kaimynų mergučė išmokino ir valso žingsniukus, ir polkos“, – prisiminė Antanas pridurdamas, kad ir toliau geriau šokti mokėsi mokyklos vakaruose, kaimo šokiuose.
Pora atskleidžia, kad į šventes nuveža bičiuliai arba dukros, pats Antanas automobilio jau nebevairuoja. Pašnekovai atskleidžia, kad apie rengiamas šventes sužino iš laikraščio „Draugas“, draugai, dukros informuoja.
Antanui mieliausios liaudiškų kapelų griežiamos melodijos.
„Kai pirmi pradedam šokti, tai ir kiti prisijungia. O kai jau prie scenos pasirodo rankos, kai nėra kur šokti ir nieko nematai, namo važiuojam“, – sako Antanas.
Rytoj V. ir A. Žukauskai švęs auksines vestuves. Pasiteiravus apie laimingos santuokos receptą, Antanas sako: „Mes nugyvenom labai harmoningą gyvenimą. Dar pridursiu, kad aš biskį kurčias – kai Vida barasi, tai aš negirdžiu...“
O Vidos teiravomės, ar pasitikdama gražią auksinių vestuvių sukaktį jaučiasi visas svajones įgyvendinusi. Išgirdęs klausimą Antanas neiškenčia ir sako: „Ar nesigaili, kad ženyjomės?“
„Nesigailiu vedybų... Negaliu ilgai pykčio laikyti, pasiilgstu bendravimo su Antanu. Nors Antanas labai pavydus... Linkiu vyrui tik didelės sveikatos ir kad dar pagyventume metą kitą“, – atvirauja sutuoktinė.
Antanas taria ir palinkėjimą jaunoms šeimoms: „Jei imi bartis – eik į lauką ką nors veikti, pasivaikščioti, parūkyti. O moterys turi vyrą stipriai mylėti. Su uošviene kone keturiasdešimt metų po vienu stogu pragyvenom ir nė karto nesusipykom.“ Vida priduria, kad „jaunimui reikia šeimoje didesnio susiklausymo, vienas kito supratimo“.
Virginijus iš Branduoliškių:
