Asta GVILDIENĖ Jau eina antri metai, kai dirba naujai išrinkta rajono savivaldybės taryba. Skaitytojų pageidavimu apie tai, kaip sekasi dirbti žmonėms, stojusiems prie valdžios vairo, kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus, su kokiomis nuotaikomis žvelgia į kasdieninį gyvenimą, šiandien kalbamės su ilgą darbo patirtį rajono taryboje turinčiu tarybos nariu Vytautu Bitinu, čia dirbančiu nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo su 1995-1997 metų kadencijos pertrauka.
Nuotr. Su optimizmu į gyvenimą žvelgiančiam V.Bitinui labiausiai šiandien liūdna dėl abejingųjų ir laukiančiųjų (bet ko – pašalpų, darbo pasiūlymų, alaus butelio...).
Ar dirbant taryboje tiek metų nepasikeitė nuomonė apie jos darbą?
Galėčiau sakyti, kad mano nuomonė apie tarybos darbą kito kartu su pačios tarybos darbo pokyčiais. Per daugiau nei du dešimtmečius ryškiausiai pasikeitė savivaldybės politikų įsipareigojimų suvokimas, pačios savivaldos supratimas. Jei prieš dešimt ar penkiolika metų tarybos sprendimų projektai visuomenei būdavo vos ne „valstybinės paslapties“ dokumentai, tai šiandien sunku įsivaizduoti, kad jie nebūtų viešai skelbiami... Maždaug iki 1997-ųjų labai jautėsi atskirų jėgų spaudimas rajono vadovams ir vargu ar galėtume kalbėti apie to laikmečio tikrąją savivaldą. Taigi kaip bevertintume valdžios institucijas, demokratijos ir pilietiškumo mokomės visi.
Ar reikalinga tarybai opozicija? Kokia jūsų nuomonė apie pozicijoje ir opozicijoje dirbančių tarybos narių darbą?
Opozicija reikalinga bet kokius klausimus nagrinėjančioje ir sprendimus priimančioje institucijoje. Visada svarbu girdėti ir įvertinti įvairius siūlymus, nuomonę. Manau, nė viena politinė jėga tiek šalyje, tiek rajone negali savintis vienintelių žinančiųjų pozicijos. Norėdami priimti tinkamus sprendimus, visi turėtume dirbti atsakingai, siekdami pozityvaus tikslo ir savo rinkėjų lūkesčių pateisinimo. Tačiau šiandien man sunku suvokti, kaip galima opoziciją deklaruoti nuolat balsuojant prieš bet kokį parengtą tarybos sprendimą (kalbu apie dabartinę rajono tarybos situaciją). Manau, kad šitokia situacija pirmiausia yra nepagarba rinkėjams.
Ar čia galioja patarlė: „Vienas lauke ne karys“?
Manau, kad karys visada yra karys. Tik reikėtų žinoti kodėl ir už ką kariauji. Savo nuomonę ir poziciją visada turėjau, tačiau kitus stengiausi girdėti. Man svarbu, kad kiekvienas tarybos narys galėtų išsakyti savo nuomonę, diskutuoti ir ją ginti, bet tiek pat svarbu, kad tai darytų pamatuotai ir kompetetingai. Prisipažinsiu, kad vis labiau nervina kalbėjimas dėl kalbėjimo. O turėti kitokią nei daugumos nuomonę kartais tenka. Bet ryškiausias kitokios nuomonės „periodas“ buvo dar valdybos laikais, kai sprendimų projektai būdavo slapti dokumentai.
Ar reikėtų mažinti tarybos narių skaičių, sumažėjus gyventojų skaičiui rajone?
Pirmojoje kadencijoje po Nepriklausomybės atkūrimo rajono taryboje buvo 75 nariai, dabar - 25. O kas pasikeitė? Gal reikėtų daugiau dėmesio skirti tarybos narių darbui, bet ne skaičiui. Nemanau, kad tarybos narių skaičiaus pasikeitimas turėtų kokios nors realios įtakos tarybos darbui – jis nei pagerėtų, nei pablogėtų. O apskritai valdžios institucijose galėtų nedirbti ir visas trečdalis valdininkų, esu įsitikinęs – paprastas žmogus net nepajustų.
Ar tikite, kad vis sunkėjantį žmonių pragyvenimo lygį galima pakeisti? Kaip?
Tikiu, kad galėtume gyventi geriau. Ir gyvensime geriau. Tauta negali paskęsti biurokratijoje. Juk šiandien visuomenė jau kitokia. Jau aiškiai įvardijame, kad blogai, jog slepiami mokesčiai, kad blogai, kai trūkstant darbo jėgos ar nuolat šelpiami galintys dirbti ir užsidirbti, kad nenormalu, kai pasienio apsauga suranda cigarečių pakuotę, bet niekaip negeba uždaryti pasienio „didžiųjų skylių“. Mes nesame vieni pasaulyje, turime iš ko mokytis. Nesuprantama, kaip skaičiuodami mokinius, tenkančius vienam mokytojui ir uždarinėdami mokyklas, skaičiuodami pacientus, tenkančius vienam gydytojui ir uždarinėdami sveikatos įstaigas, negebame suskaičiuoti, kiek žmonių beliko vienam valdininkui ir vis kuriame naujas valdymo, tikrinimo, planavimo institucijas. Tačiau tikiu, kad sunkumus tikrai išgyvensime, svarbu, kad pats žmogus norėtų gyventi geriau ir to siektų. Neseniai Lietuvos radijo laidoje kalbėjo jauna šakietė verslininkė. Negalėjo nežavėti jos optimizmas. Tokių žmonių yra vis daugiau...
Ko daugiau matote šiandieniniame gyvenime: pozityvo, abejingumo, negatyvo?
Šiandieniniame gyvenime yra visko. Ko surandi daugiau? Priklauso nuo aplinkos, situacijos... Labiausiai liūdna dėl abejingųjų ir laukiančiųjų (bet ko – pašalpų, darbo pasiūlymų, alaus butelio...). Bet stengiuosi ieškoti pozityvo, taip gyvenime gal net lengviau. Juk dejuodamas džiaugsmo nesukursi. O džiaugtis galima ir nedideliais darbais. Kai pagelbėji pagalbos prašančiam, tai galbūt net didesnė savo paties bėda pasimiršta...
Ar į rytojų žiūrite su optimizmu? Koks jūsų gyvenimo kredo?
Be abejo, taip. Kitaip kokia gyvenimo prasmė? Gyvenime vadovaujuosi taisykle, kad tik darbas gali sukurti geresnį gyvenimą.
Kaip įvertintumėte praėjusių metų tarybos darbą?
Manau reikėtų atidesnio ir išsamesnio sprendimų projektų rengimo darbo, kad klausimą svarstant taryboje būtų jau aiškus planuojamas sprendimo rezultatas. Norėtųsi išvengti chaotiškų sprendimų, kai darbai daromi su didžiausia skuba lyg apie juos niekas anksčiau nebūtų žinojęs. Neabejoju, kad buvo labai gerų sprendimų, sunkiausiose situacijose padėjo susiklausymas, ryški ir įsipareigojanti mero pozicija. Tikrai padarėme ir klaidų, dėl jų nemalonu net praėjus netrumpam laikui. Bet bendrą tarybos darbą vertinčiau teigiamai.
Ačiū už pokalbį.
Arūnė iš Griškabūdžio:
