Mes labai gerai vertiname seniūnės darbą: viskuo rūpinasi – ir keliais, ir žmonėmis, ir aplinka. Labai patenkinti seniūne, nors mes reikalų daug neturime seniūnijoje. Tik tiek, kad jai pačiai labai dielis darbo krūvis. Bet kai seniūnės nebūna, viskuo rūpinasi sekretorė Vida, kreiptis visada yra kur.

Kreipiamės kartais į tą seniūniją, anksčiau tekdavo dažniau, dabar rečiau jau. Kai reikėdavo kažko, seniūnas visada patardavo. Manau, kad seniūnijos kaimo gyventojui yra labai svarbios. Kažkas prižiūri tvarką, teritoriją. 

Kažką girdėjau. Bet kol nesergu, tai nesidomiu tokiais dalykais ir negalvoju. Manau, reikia daugiau sportuoti, sveikai maitintis, tai neims jokios ligos. Ar aš taip ir darau? Beveik.

Žinau ir esu girdėjusi apie šią ligą. Daugiausiai išgirstu per radiją. Pažįstu žmonių, kurie serga. Baisoka yra, kad gali šia liga užsikrėsti. Manau, didelė grėsmė užsikrėsti yra lankantis ligoninėse, kadangi viešuoju transportu mažai važiuoju, tai ne taip ir bijau. Kaip saugotis? Tai pirmiausiai reikėtų dažniau plauti rankas.

Šaunu. Aš žiūriu visus Kauno muzikinio teatro spektaklius. Esu didelė operetės gerbėja. Normalu, kad kainos galbūt bus nemažos, bet kiek žmonės darbo įdeda vaidindami spektaklius. Tikrai mielai atvyksiu pažiūrėti spektaklių. Pažįstu ir gerbiu visus solistus, ypač vyresnės kartos.

Džiaugiuosi. Nereikės važiuoti į Kauną. Ypač bus patogu senjorams. Pati irgi tikiuosi išsprūsti į kokį spektaklį, jei mažylį kas pažiūrės. Manau, galima sau leisti sumokėti ir didesnę kainą, nes čia ne koks paprastas koncertas. Juk ne kiekvieną dieną eini į spektaklį. Tikrai įmanoma, jei tik yra noro.

Nuo Jurbarko iki Šakių kelio būklė prasta: ledas, sniegas, provėžos. Šakių miesto gatvės kaip ir gerai – nuvalytos, pabarstytos. Tik vaikščiojant šaligatviais jau reikia pasisaugoti. Juos reiktų geriau valyti, manau, tam reikia daugiau darbininkų, tiesiog žmonės nespėja šaligatvius nuvalyti. Ir kituose miestuose tokia pati situacija.

Gerai prižiūrimi tie šaligatviai, viskas tvarkoje. Iš Gelgaudiškio autobusu su reikalais į Šakius atvažiavau. Šaligatviai normalūs, man vaikščioti jais ne taip sunku. Kai einu, po kojomis nežiūriu. O kas nuo tų šaligatvių tą sniegą nukas?

Manau, kad čia ne esmė, kurios valstybės žmonės vaikus įvaikina. Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi gerai – būtų saugus, mylimas, aprūpintas, apsuptas dėmesiu. Svarbiausia čia yra vaiko interesai ir gerovė, o ne įtėvių tautybė.

Sunku atsakyti konkrečiai, ar tai gerai, ar blogai, nes visi atvejai yra skirtingi. Priklauso nuo situacijos: kur iki įvaikinimo vaikas gyveno, kokios sąlygos buvo – galbūt juo ir tėvynėje neblogai rūpinosi laikinasis globėjas ar žmonės, norintys tapti įtėviais. Manau, kad vaikui yra geriausia ten, kur jis yra mylimas, nepaisant šalies.

Nei rajone, nei kitur pradėti verslą nėra sunku. Reikia tik noro. Žmonės bijo, ko nežino, nes visi patarinėja ir aiškina, nors patys nebandę to daryt. Pamenu, kai pradėjau šlepetes gaminti, daug kas sukinėjo pirštą prie smilkinio. Po kelerių metų sako, kad jau gerai, nes tu verslą turi. Visur nelengva, bet aš verslą prilyginčiau vaiko auginimui, nors ir neturiu vaikų. Turi verslą mylėt, gerbt, tada verslas duos grąžos.

Pačios įmonės registravimo ir verslo pradžios sąlygos nėra sudėtingos – jos tokios pačios visoje Lietuvoje. Bet surasti nišą, kuri dar neužimta, yra nelengva. Gaminant prekes reikia ieškoti, kaip eksportuoti, pas mus yra per mažai vartotojų. Sudėtingiausia – surasti idėją, kuri pasiteisintų. 

Manau, kad reikėtų. Gerai, kad rajono vadovai pasirašė sutartį su Sakartvelo atstovais, kad mezgasi draugystė su ukrainiečiais. Reikėtų daugiau bendradarbiauti, ypač su artimiausiais kaimynais. Visada naudinga įgyvendinti bendrus projektus.

Reikėtų stiprinti bendradarbiavimą visose srityse su visomis šalimis. Nereikėtų nusistatyti ir prieš Ameriką, ten gyvena žmonės, suvažiavę iš viso pasaulio, kiekvienas atsinešęs savo kultūrą ir patirtį, todėl jie taip gerai gyvena. Kuo daugiau bendradarbiausim, tuo bus geriau.