Vienos iš Kauno rajono įstaigų socialinė darbuotoja, Raudondvaryje gyvenanti Nijolė Ambraziūnienė, iš Šakiuose gyvenančių giminaičių sužinojusi apie A. Paulausko būklę – atsiradusias pragulas, kurios vėliau pradėjo pūliuoti, nieko nelaukusi suskubo į Šakių ligoninę, iš kur A. Paulauską išsivežė į Kauno trečiąją ligoninę, o vėliau į Vilkijos slaugos ligoninę, kur jis buvo gydomas ir gyvena iki šiol. „Neskaitau savęs, nei didvyre, nei kažką ypatingo padariusia, aš padariau tai, ką kiekvienas žmogus padarytų“,- teigė moteris. Anot N. Ambraziūnienės, pats A. Paulauskas yra pasakęs, jog, jeigu ne ji, jo gyvo jau nebūtų. Geradarės paklausus, kokia buvo Vilkijos gydytojų nuomonė pamačius A. Paulausko žaizdas, moteris atsakė, jog medikai teigė, kad tokio atvejo dar nebuvo matę.

N. Ambraziūnienė teigė, jog nieko nekaltina – nei vieno Šakių ligoninės gydytojo. „Aš tiesiog kasdieniškai, paprastai galiu pasakyti – žmogus buvo neprižiūrėtas. Jeigu jis būtų prižiūrėtas, nebūtų toliau puvęs“,- savo nuomonę išsakė N. Ambraziūnienė.

 

A. Paulauskas šiuo metu jaučiasi gerai. Kaip sakė N. Ambraziūnienė, jam nebeskauda, o tai yra svarbiausia. „Audrius šypsosi, manęs laukia, net pati slaugos ligoninės direktorė yra minėjusi, jog jis manęs labai laukia, kol atvešiu kažką skanaus, pasirūpinsiu juo. Jam nupirktas ir telefonas, ir aparatas filmams žiūrėti“,- pasakojo pašnekovė. Nuo šių įvykių pradžios praėjo beveik metai laiko. N. Ambraziūnienės paklausus, kodėl šią istoriją viešai papasakojo tik dabar, moteris atsakė, jog Kauno ir Vilkijos medikai ramiai, tyliai dirbo, o pamačius rezultatą norėjosi padėkoti personalui, kuris padėjo A. Paulauskui.

 

Šakių ligoninės vadovo Algirdo Klimaičio pasiteiravus, kaip ligoninėje prižiūrimi judėjimo negalią turintys asmenys, ar jiems skiriami specialūs čiužiniai ir speciali priežiūra pragulų prevencijai, vadovas atsakė, jog visi ligoniai prižiūrimi vienodai, o judėjimo negalią turinčių ligonių yra daug ir vyresnio amžiaus, ir jaunesnių asmenų. „Negalėčiau kažką tokio ypatingesnio išskirti, nes visi ligoniai mums yra vienodai svarbūs“,- teigė vyr. gydytojas.

Pasak A. Klimaičio, kaip ši situacija dėl ligonio buvo pateikta, tai nelabai atitinka tikrovę. „A. Paulauskas į mūsų ligoninę pateko dėl kraujo užkrėtimo, vadinamojo sepsio. Sepsio išdavoje atsirado didžiuliai audinių nekroziniai plotai, apmirę audiniai“,- teigė gydytojas. A. Klimaitis tęsdamas pasakojo, jog visuomenei viskas pateikiama labai suprimityvintai – teigiama, kad pacientas buvo neprižiūrėtas ir dėl to atsirado pragulos. „Iš tikrųjų ligonis buvo ypač sunkios būklės dėl šlapimo infekcijos ir išplitusio viso organizmo bakterinio užkrėtimo. Kaip ir minėjau, šio užkrėtimo - sepsio išdavoje vystėsi įvairios komplikacijos, kurios dažnai gali baigtis mirtimi“,- mintis dėstė gydytojas.

 

 Pasak Šakių ligoninės vadovo, pirmasis uždavinys buvo išgelbėti pacientui gyvybę, ką, kaip teigė A. Klimaitis, Šakių medikams padaryti pavyko, juk tokios būklės ne visus žmones pavyksta išgelbėti. „Po to visos tos žaizdos, apmirusių audinių pašalinimas ir ilgas gijimas – visa tai yra ilgalaikis gydymas, kuris kartais užtrunka metus ir ilgiau. Kai ligonis po dviejų mėnesių gydymo „išėjo“ iš tokios sunkios būklės, atsirado nežinau kokių paskatų vedamų žmonių, kurie prisiima sau visai nepelnytus nuopelnus“,- atvirai kalbėjo gydytojas.

A. Klimaitis teigė, jog klaidinga manyti, kad Šakių ligoninėje gydytu A. Paulausku buvo nesirūpinama. „Kai tokia žinia yra paskleidžiama per spaudą, televiziją, žmonėms susidaro toks įspūdis. Bet tai yra klaidinga nuomonė, nes, kai to ligonio būklė jau buvo stabili, jis buvo „iškeldintas“ iš kraujo užkrėtimo būsenos, aišku liko ilgalaikis gydymas žaizdų, kurios atsirado dėl sepsinių procesų. Tai, ką visi dabar girdi ir mato, daugiau yra kažkokios užmačios kažką sumenkinti negu realiai parodyti, kokia buvo situacija. Žinoma, tai yra labai populiaru ir galbūt kažkam naudinga. Tokių ligonių kaip A. Paulauskas mes gydome kartais ne vieną dešimtį per metus. Neslėpsiu, su tokiais ligoniais yra daug vargo, reikia turėti daug kantrybės ir žinoma, kai jau būna sunkiausias laikotarpis praeitas, kartais ir namiškiai praranda kantrybę, galbūt kartais ir medikams sunku išlaikyti dvasinę ramybę“,- neslėpė gydytojas.

 

 A. Klimaitis pasakojo, kad dažnai būna, jog ligoninės darbuotojai vargsta, kantriai kenčia su tuo pačiu ligoniu, o kai būklė stabilizuojama, kai jis praeina patį sunkiausią, pavojingiausią savo gyvybei periodą, po to jis kur nors iškeliamas. „...sakykim į Kauną ir ten pradeda sveikti, tuomet žmonėms susidaro toks įspūdis, jog „nu va, išvežė į Kauną ir kitą dieną pradėjo sveikti“, o tai, kas buvo pas mus padaryta, niekas nebevertina. Priešingai, kaip ir šiuo atveju – stengiamasi suniekinti, sumenkinti ir visą informaciją pateikti iškreiptai. O kodėl taip yra, galim tik patys pamąstyti, ir toks atvejis, deja, yra ne vienas“,- atvirai kalbėjo gydytojas.

 

A. Klimaitis pasakojo, jog kai 2,5 mėnesio Šakių ligoninėje gydytas A. Paulauskas praėjo patį pavojingiausią gyvybei laikotarpį, tada buvo perkeltas į kitą ligoninę. „Žinoma, natūralu, kai kada Kauno medikai su pašaipa, paniekinimu, kaip šiuo atveju, kalba apie Šakių ligoninę ir norėdami save išaukštinti elgiasi ne visai etiškai – aš tai turėčiau pasakyti apie Kauno ir Vilkijos medikus“,- mintimis dalijosi gydytojas. Paklausus A. Klimaičio, ar dažnai jaučiamas menkinimas iš Kauno medikų pusės, vyr. gydytojas atsakė, jog tai jaučiama dažnai.

 

Vyr. gydytojas teigė, jog, kai dėl šios istorijos į Šakių ligoninę atvyko vienos televizijos darbuotojai, jie šiek tiek nustebo. „Kai buvo atvažiavusi televizija ir, kai įėjo į mūsų skyrių, tai jie manė, kad pagal pasakojimą ras kažkokią irštvą, tačiau jie nustebo, o tada aš paklausiau – „ko jūs čia stebitės, tai yra mūsų kasdienis darbas ir mes jį stengiamės tinkamai atlikti“, bet žinoma, jeigu tai yra užsakymas, tai jie vis tiek viską parodys taip, kaip yra užsakyta, už ką jiems mokami pinigai“,- nuomonės neslėpė ligoninės vadovas.
„Norėčiau, kad visuomenė suprastų, jog mes taip pat esame tik žmonės ne dievai, mes irgi esame su savo jausmais, emocijomis ir mums taip pat skauda.“,- pokalbį baigdamas pasakė A. Klimaitis.