baneris leidinys

lingiene
Dar ir šiandien kaimo daktariuke vadinamą Zitą Lingienę kartais apima jausmas, kad ją kvies pas ligonį, iki šiol ji prisimena ir visų savo pacientų pavardes. Asmeninio archyvo nuotr.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Apie mediko profesiją kalbamės su buvusia Paluobių medicinos punkto felčere Zita Langiene, kuri šiam nelengvam, bet labai prasmingam darbui atidavė 50 gyvenimo metų.

Šiuo gražiu metų laiku, kai soduose skleidžiasi žiedai, 85-metį pasitinka buvusi felčerė Z. Langienė. Atsakinga, kruopšti, kompetentinga moteris ligoniams atidavė 50 gyvenimo metų. Su gegužės 1-ąją garbingą jubiliejų švęsiančia vadinama kaimo daktariuke Z. Langiene kalbamės telefonu, pokalbio pradžioje moteris nugrimzta į praeitį. Sako, kad kilusi iš Vilkaviškio rajono, Būdviečių kaimo. 1958 m. Z. Langienė baigė Kauno medicinos mokyklą, įgijo felčerės-akušerės specialybę ir jauna, vos 23-ejų metų, pradėjo dirbti Žvirgždaičiuose (tuomet Naumiesčio rajonas), o nuo tų pačių metų gruodžio 7 d. – Paluobiuose, Elenos Vaičaitienės name įsikūrusiame felčerių punkte.

Z. Langienė prisimena, kad felčerių punkte buvo kušetė, ginekologo kėdė, stalas bei reikalingiausi medicinos instrumentai ir vaistai. Iki pietų daktariukė pacientus priimdavo punkte, o po pietų ji ligonius lankydavo namuose, viena iš pagrindinių jos pareigų – vaikų iki metų lankymas.

„1959 m. mano aptarnaujamoje teritorijoje gimė 29 vaikai. Telefono neturėjau, tik vienintelis buvo už poros kilometrų kolūkio kontoroje. Neturėjau tuomet jokio transporto, tik arkliukas ir vežimas, kurį mielai pas žmones nuvažiuoti duodavo kolūkio pirmininkas Jonas Dailidė, dažniausiai pati vadeliodavau, kartais ir žmogų skirdavo“, – prisiminimais dalijasi buvusi felčerė.

Pašnekovė sako, kad tuomet iš mamų jokių kalbų negirdėjusi, kad nereikia skiepyti vaiko, tuomet priklausė tradiciniai skiepai – nuo difterijos, stabligės, kokliušo, vėliau nuo tymų. Zita prisiminė atvejį, kad viena mergaitė tymais visgi susirgo, nors nuo tymų ir buvo paskiepyta.

„Nors vaikai ir paskiepyti, bet sirgdavo todėl, kad tymų vakcina yra gyva ir ji turi būti atgabenta termose ir laikoma šaldytuve. Tuomet šaldytuvų tai neturėjom, pati šalčiausia vieta punkte būdavo... pečius. Vasarą atsidarai pečių ir ten įdedi tas vakcinas. Vėliau nupirko šaldytuvą“, – apie buvusį darbą pasakoja Z. Langienė.

Moteris skubėdavo pas žmones ir ištikus infarktui, sako insultų rečiau būdavę. Nuvykusi pas tokį ligonį, ji suteikdavo pirmąją pagalbą ir tuomet veždavo žmogų į ligoninę, retkarčiais tekdavo tik konstatuoti žmogaus mirtį...

Kaimo felčerei pacientų niekada netrūko, sako aptarnavusi 20 kaimų, net iš Jankų, Lukšių kraštų žmonės kreipdavosi. Vienam gyventojui reikdavo vaistus suleisti, kitam spaudimą pamatuoti, vaistų duoti. Z. Langienė iš savo, kaip medikės, praktikos gali papasakoti begalę ypatingų įvykių, situacijų, kuriose teko atsidurti. Moteris prisimena tokį Marceliną, kuris dirbdamas su kreizu susižalojo veidą, žandikaulio kaulas išstūmė akies obuolį, kuris, jai atvykus pas sužalotąjį, tiesiog kabojo. Felčerė sako, kad kiek galėjo, sutvarstė bintu akį, pasvarsčiusi, kad greitosios automobilio greit nesulauks, sėdo į vežimą ir per miškus vežė susižalojusį vyriškį į Zyplius, mat į Šakių ligoninę per Zyplius buvo geresnis kelias.

„Tuomet felčeriai turėjom lentelę su raudonu kryžium, jį parodę galėjom bet kokį vairuotoją susistabdyti. Arklį su vežimu Zypliuose palikau, nuo Kauno atvažiavo sunkvežimis, parodžiau kryžiuką, vairuotojas sustojo, nors ir nusikeikė, mane su tuo ligoniu nuvežė į Šakius. Nors pagal teritoriją aš priklausiau Kudirkos Naumiesčio rajonui, bet čia toks ekstra atvejis buvo, tai nusprendžiau vežti į Šakius“, – apie įvykį pasakojo buvusi felčerė ir pridūrė, kad minėtam ligoniui akį, vėliau pervežus į Kauną, medikai išgelbėjo.

Daktariukė prisimena ir vieną kaimo moterėlę, kuriai valant lango rėmą į rankos nykštį storgaliu įsmigo adata su siūlu.

„Aš su cheminiu pieštuku pasižymėjau ties kur tas adatos storgalis, paėmiau skalpelį, perpjoviau ir išėmiau tą adatą su siūlu, užsiuvau ir viskas“, – dar vienu įvykiu pasidalino buvusi felčerė.

Teiraujamės, ar tekę savo rankose laikyti ką tik į šį pasaulį atėjusį kūdikį? Moteris pasakoja, kad gimdyves dažniausiai veždavo į ligoninę.

„Vos vieną kitą tokį atvejį turėjau. Pas mane atvežė gimdančią moteriškę su traktoriumi, ji nespėjo net išlipti, tai gimdymą priėmiau tiesiog priekaboje“, – prisimena pašnekovė.

Vėliau Paluobių medicinos punktas įsikūrė kolūkio kontoros patalpose, darbo sąlygos gerėjo, pas ligonius felčerė vykdavo motociklu, dviračiu. Z. Langienė išdirbo iki 2008m., dirbo ir pensijoje būdama, kol pakirto liga.

Šiandien senjorė atsimena beveik visų savo pacientų, kurių turėjo apie 800, pavardes. Z. Langienė gimė 1935 m., todėl aiškiai mena ir karą, kuomet teko bėgti iš namų, slėptis apkasuose, kuriuose žuvo jos sesuo. Z. Langienė Paluobiuose sutiko ir savo gyvenimo žmogų Juozą, 1964 m. už jo ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų – Romo ir Gintaro, turi penkis anūkus, proanūkių.

Iki šiol Z. Langienė gyvena Paluobiuose, 85-ąjį gimtadienį sako pasitinkanti su geromis nuotaikomis, vaikai labai ja rūpinasi. Ir dar Zita priduria – nežiūrint kamuojamų ligų ji šiandien mėgaujasi vienuma.

„Gyvenau apsupta žmonių, todėl karantino ramybė man patinka. Man vis dar išlikęs toks jausmas, rūpestis, kad mane kažkas kvies pas ligonį....“ – pokalbį užbaigia buvusi felčerė.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos