Šakietė Rita Rimkevičienė jau kone 30 metų iš rankų nepaleidžia adatos su siūlu, siuvimas – jos pragyvenimo šaltinis. „Rask mėgstamą veiklą ir nereikės dirbti“, – sako pašnekovė, kurios pasiūtais rūbais aprengtas džiaugiasi ne vienas rajono meno kolektyvas.

„Kiek save atsimenu vaikystėje, mane supo lėlės, skuduriukai. Sėdžiu fotelyje, mane apsupusios draugės su savo lėlytėmis, skiaučių krūvos, ir prašo pasiūti rūbelių lėlėms“, – pirmą pažintį su siuvimo pasauliu prisiminė pašnekovė.

R. Rimkevičienė, užaugusi Rusijoje, karininko šeimoje, šiandien mena, kad mama ją, dar paauglę, vesdavosi pas vieną siuvėją, kuri siūdavo drabužius karininkų žmonoms. Beje, ir Ritos mama turėjo rankinę siuvimo mašiną, kuria siūdavo.

„Būdavo, mama išeina į darbą, o aš kokią jos suknelę ar užuolaidą sukarpau, o jau būdama keturiolikos pasisiuvau sau liemenę ir sijoną, tokį platų, kliošinį. Tuomet draugių mama paprašė pasiūti ir dukroms, vienai buvo 13, kitai 8-eri metai. Kai pasiuvau, tai viena liemenė tiko jaunėlei, o aštuonmetei skirtas rūbas – tik lėlei“, – pasakoja apie pirmąsias siuvimo patirtis pašnekovė.

Ritai buvo 15 metų, kai šeima sugrįžo gyventi į Lietuvą, ji nusprendė savo pomėgį sieti su profesija, mokėsi Marijampolėje viršutinių drabužių siuvimo. R. Rimkevičienė prisimena, kad apie 1989 metus, būdama vos 18, pradėjo dirbti buitinio aptarnavimo kombinate, daugiausiai siuvo paltus. Močiutė nupirko ir pirmąją siuvimo mašiną „Čaiką“, vėliau iš Rusijos parvežė „Overloką“.

„Žiūriu, viena, kita pažįstama pradėjo siūti namuose. Ir man atsibodo kas rytą keltis, eiti dirbti į kombinatą, ir aš pradėjau siūti namuose, buvau virš dvidešimties. Drąsiai ėmiau iš klientų medžiagą, nebijodavau sugadinti“, – atvirauja pašnekovė.

Vėliau R. Rimkevičienę keliai atvedė į Šakius, atsirado ir čia klienčių, kurios  prašė pasiūti ne tik paltus, bet ir klasikinius kostiumėlius, kitus įvairius rūbus.

„Mano klientės ateidavo 40-ties, dabar jos jau senjorės. Siuvau daug, bet atsirado dėvėtų rūbų parduotuvės, siuvimas sustojo. Siuvau ir savo vaikams. Prisimenu, pradinėse klasėse dukra Aistė su malonumu nešiodavo mano siūtus rūbus, vėliau pasiprašė nupirkti rūbų turguje, po kiek laiko vėl pradėjo rengtis mamos siūtais rūbais, pasiūdavau stilingus, išskirtinius rūbus“, – pasakoja pašnekovė.

Gimus ir paaugus sūnui Aidui, R. Rimkevičienė atgaivino pomėgį siūti, sako, kad didelė patirtis buvo dirbti proginių drabužių salone pas Aureliją Grinkevičienę.


„Teko siūti pamergėms po dešimt suknelių, pramokau siūti nuotakoms sukneles. Taip greit vaikai užaugo, išeinu ryte į saloną, dirbau iki vėlumos, aš namuose nematydavau, kada kieme alyvos, obelys pražysdavo. Todėl nusprendžiau „Ritos siuvyklėlę“ kurti namuose, jai jau penkeri metai“, – sako pašnekovė.

Šiandien Ritos namuose garbingiausią vietą užima naujutėlės siuvimo mašinos: tiesiasiūlė pramoninė mašina, „Overlokas“, skirtas trikotažiniams gaminiams, plokčiasiūlė siuvimo mašina bei lyginimo sistema. Teiraujamės Ritos – ar siuvant daug rankų darbo?

„Kai pradėjau mokytis siuvėjos amato, kai uždėjo antpirštį dėstytoja, taip ir nenusiimu. Tiesa, ne visi išmoksta su juo siūti. Aišku, su siuvimo mašina esu ir pirštą prisisiuvus, kažkaip kyštelėjau, perėjo per visą nagą... Galvoju, ką dabar daryti, bet kilstelėjau pėdelę ir ištraukiau pirštą“, – šiandien jau su šypsena veide pasakoja šakietė.

„Ritos siuvyklėlėje“ lentynos pilnos audinių, siūlų špūlių, medžiagas dažniausiai užsisakinėja internetu. Dažniausiai siuva iš medvilnės, trikotažo, mėgsta liną, o atsiradus termo lipdukams, jais papuošia pasiūtą rūbą.

R. Rimkevičienės klientų rate – rajono meno kolektyvai:  „Mozaika“, „Gija“, „Gaudenė“. Jos siūtais įspūdingais kostiumais pasipuošusios Kidulių dvaro ponios, Mamų ir dukrų kvartetas, Šakių meno mokyklos vaikų kolektyvai. Siuvėja pripažįsta, kad siuvimas reikalauja atsakomybės, o įtampa atsiranda, kai spaudžia užsakymo terminas.


„Dažnai kolektyvai pakviečia į pasirodymus. Būna, kad koncerto net nematau, bet žiūriu į rūbų detales ir analizuoju“, – šypsosi pašnekovė pridurdama, kad pernai gavo užsakymą pasiūti rūbus keliems kolektyvams, tačiau užėjo karantinas, draudžiami visi renginiai, kol kas medžiagos stovi lentynose.

R. Rimkevičienė siuvėjos žinias perdavė dukrai Aistei, kuri siuva rankines ir su vyru įkūrė savo verslą. Anot pašnekovės, atsiradus anūkėms, pradėjo daugiau siūti vaikams. Tačiau tarp jos siuvinių ne tik paltai, suknelės, bet ir džemperiai. R. Rimkevičienė drabužius gali ir pataisyti, bet atvirauja, kad labiausiai nemėgsta siūti į striukes užtrauktukų. Vyrams klasikinių kostiumų nesiuva, bet mielai siuva laisvalaikio kostiumus iš trikotažo, lino.

Nors karantinas veiklą suparalyžiavo, moteris nesėdėjo rankų sudėjusi, apdovanojo pasiūtais rūbais namiškius. Karantiną išnaudojo ir siūdama kaukes kartu su vyru ir dukros šeima.

„Surinkau, kiek turėjau, linines, medvilnines medžiagas, žentas ir vyras kerpa, mes su dukra siuvam. Kol tinkamą kaukės modelį išgavom. Užsakymai kad pasipylė...“ – prisiminė pašnekovė.

Anot jos, karantinas visgi pakišo ir jos su dukra planams – bendriems projektams kartu siūti bei plėsti verslą.

Pašnekovė atvirauja, kad nors darbo užsiimant siuvėjos amatu daug ir laiko sugaištama nemažai, uždarbis kuklus.


„Dažnai sako, kam čia siūtis drabužius, jei gali nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti, tačiau atsiranda žmonių, kurie ieško kažko išskirtinio, tuomet ieško siuvėjo paslaugos. Pastebėjau, kad per karantiną atsirado nemažai moterų, kurios ėmėsi šio amato“, – sako R. Rimkevičienė.