Ūkininkai iš Veršių Jolita ir Martynas Benekeraičiai nestokoja jaunatviško optimizmo – įkūrė pieno ūkį, kurį žada plėsti ir auginti 50 melžiamų karvių. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Kokiomis nuotaikomis gyvena smulkieji pieno gamintojai, kalbamės su Veršių, Barzdų krašto ūkininkais. Nuotaikos gana įvairios: vienus džiugina, kad pieno supirkimo kainos šiek tiek pakilo, bet piktina, kad viskas brangsta. Kiti žada likviduoti pieno ūkius, treti – tik pradeda juos kurti.
Nuotaikos skirtingos
Veršių kaime (Sintautų sen.) smulkiųjų pieno gamintojų ne vienas. Jūratė Navickienė galvijų auginimo srityje – ne naujokė, jos ūkyje apie 30 karvių.
„Jau žadame naikinti karvių ūkį, laikysim gal dar kokius metus. Daugiau tikrai ne. Priežastis gana paprasta – esam jau vyresnio amžiaus, o perimti ūkį nėra kam. Jau gana mums dirbti“, – optimizmu netrykšta J. Navickienė.
Be to, moters pastebėjimu, kaime sunku rasti darbininkų, kurie galėtų dirbti ūkyje.
„Niekas nenori dirbti, nes gauna pašalpas. Supraskite, ir mums nelengva: sumoki mokesčius, daug atlyginimo neišgali duoti darbininkui. Tad žmogus verčiau renkasi pašalpas, negi tų karvių eis melžti! Kai pašalpas nustos dalinti, gal žmonės tuomet dirbti eis...“ – svarsto J. Navickienė.
Kita kalbinta veršiškė Dalia Stravinskienė neslėpė – visas gyvenimas prie gyvulių. Iširus kolūkiui, ji ir toliau laikė karves, daugiausiai bandoje buvo 17, moteris šiuo metu augina dešimt juodmargių.
„Sumažinom bandą. Bet dar laikysim, melšim, pienuką parduosim. Parduodu iki 100 litrų, keliais centais ir pieno supirkimo kaina pakilo. Savo reikmėm ir sūrį susiraugiu. Kaime dar esam kelios moterys, kurios laikom po keletą karvių. Kol kas optimistiškai esu nusiteikusi, kiek sveikatos turim su vyru, tiek dirbam, sūnus padeda. Jei sėdėsi, tai visai surūgsi... Kol kas rankų nenuleidžiam“, – mintimis dalijosi D. Stravinskienė ir pasidžiaugė, kad jos laikomos karvutės gana produktyvios.
Barzdiškė Birutė Gurevičienė, besidarbuojanti šeimos ūkyje jau vienuolika metų, pasakojo, kad žiemą galvijai šeriami visaverčiais pašarais, o vasarą banda išgenama į ganyklas, taip keičiamas karvių racionas. D. Pavalkio nuotr.
Abu dirba ūkyje
Gana optimistiškai nusiteikę dar vieni šio krašto žmonės – Jolita ir Martynas Benekeraičiai, kurie po truputėlį, vos prieš dvejus metus, įkūrė pieno ūkį. Martynas sako, kad šiuo metu yra įsikūrę buvusiose kolūkio fermose, kurias teko gerokai paremontuoti. J. Benekeraitienė priduria, kad gyvulių nuolat laikė, iš pradžių mėsinius galvijus.
„Turėjom ir dėl savęs karvutę, vėliau atsirado ir daugiau. Liko mano mamos pieninės karvės. Vyras dar nupirko ir štai kokia banda gavosi“, – džiaugiasi moteris.
Dabar Benekeraičių ūkyje 30 melžiamų karvių, iš viso 45 galvijai (be prieauglio). Šiuo metu per parą ūkininkai priduoda apie 400 litrų pieno UAB „Marijampolės pieno konservai“.
„Pieno supirkimo kainos šiuo metu kilo. Bet visa kita pabrango, ypač kombinuotieji pašarai. Auginant grūdus, trąšų kainos pakilo kone trigubai. Bet pieno kaina trigubai nepakilo, vos keturiais–penkiais centais“, – svarsto pašnekovas.
J. Benekeraitienė priduria, kad norint gauti, reikia gyvuliui duoti, šerti juos visaverčiais pašarais. Gyvulių sveikatą ūkininkai patikėjo patyrusiam veterinarijos gydytojui Virginijui Mockui, nors Martynas ir pats stengiasi daug ką atlikti.
Žiemos metu karvutes ūkyje melžimo aparatais melžia Martynas, Jolita rūpinasi trimis atžalomis, o vasarą, kuomet karves išgena į ganyklas, melžia ir Jolita.
„Vasarą vyras rūpinasi pašarais, pats šienauja, rulonuoja. Ir mūsų vaikai, kiek išgali, padeda ūkyje, jie labai myli karvutes“, – pasakoja jauna moteris.
Jauni žmonės pilni svajonių, sako nori melžiamų karvių bandą padidinti iki 50-ies, įsigyti šaldytuvus, statyti lauko tipo tvartą, tačiau pasiteiravus Martyno, ar neplanuoja pasinaudoti ES parama, šis apie tai turi tvirtą savo nuomonę.
„Tai kad valstybė labai kvailioja, nėra ateities. Baugina įsipareigojimai pasinaudojus ES parama. Pievas dabar užsimanė atkurti, tai gerai, kad aš gyvulių turiu, o tie, kurie nelaiko gyvulių, kur tą šieną po to dėti? O dabar, kai be paramų, spyną uždedu ant vartų ir išsipardavęs gyvulius esu laisvas“, – mintimis dalijosi M. Benekeraitis.
Perėmė iš tėvų
Barzduose gyvenančio Virginijaus Gurevičiaus bandoje – per 70 karvių, iš kurių šiuo metu primelžiama iki tonos pieno. Gurevičiai dirba daugiau kaip 300 ha, iš jų 50 skiria pievoms. Pašnekovas sako, kad laisvų žemių plotų Barzduose trūksta. Gurevičiai daugiausiai augina holšteinų veislės karvių, šiek tiek – juodmargių. Pieną parduoda Žemės ūkio kooperatyvui „Senoji kryžkelė“. Pašnekovas pripažįsta, kad, deja, Barzdų krašte pieno gamintojus galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Ūkininkas pasakojo, kad pieno ūkį daugiau nei prieš trisdešimtmetį įkūrė mama, o maždaug prieš vienuolika metų ūkį perėmė jis, ūkininkauja ir jo brolis su šeima, tačiau brolis užsiima augalininkyste.
„Pieno supirkimo kaina šiuo metu tenkina, jei anksčiau buvo 24 centai už kg, praeitų metų gale pakilo iki 33 ct, tačiau pabrango pašarai, jų pasiruošimas, pabrangęs dyzelinas. Gauni už pieną, sumoki žmonėms atlyginimus, mokesčius valstybei, bankams ir pinigų nelieka“, – sako ūkininkas.
Virginijus Gurevičius pripažino: šiandien keliais centais pakilusios pieno supirkimo kainos neatperka pienininkų triūso. Visgi ūkininkas po truputį investuoja ir gerina melžimo įrangą. D. Pavalkio nuotr.
Virginijus pasakoja, kad su gyvuliais įsikūrė, kaip ir daugelis, buvusiose kolūkio fermose. Aišku, pastatą teko nemažai tvarkyti: palaipsniui įsirengė pieno linijas, šaldytuvą. Gurevičiai gyvuliams grūdinių kultūrų užsiaugina patys, vietoje gaminami kombinuoti pašarai. Tiesa, karvidėse nemažai darbų tenka atlikti rankomis, ūkyje šiuo metu dirba trys melžėjos ir trys šėrikai. Gurevičiai šiuo metu bandos atnaujinimui augina daugiau kaip 60 telyčių.
„Vasarą gyvulius išgenam už maždaug trijų kilometrų į lauką, į aptvarą, kur ganosi laisvai ir melžiam jau lauko aikštelėje. O žiemą šeriam šienainiu ir kukurūzų silosu. Kol kas vis dar norisi išlaikyti tą pieno ūkį. Bent vaikai atvažiavę galėtų pamatyti, kaip ta karvė, tas mažas veršiukas atrodo“, – svarsto V. Gurevičiaus brolio žmona Birutė Gurevičienė, ūkyje besidarbuojanti vienuolika metų.
Moteris priduria, kad pieno ūkiui keliami dideli reikalavimai, nuolat yra tikrinami.
Ar reikia Lietuvai pieno?
Kaip informavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamento Šakių skyrius, galvijų kaita vyksta nuolatos, o atskira statistika apie išregistruotus ūkius nevedama. 2021 m. pradžioje pienines karves laikė 660 pieno gamintojų su 10 tūkst. 659 pieniniais galvijais, o metų pabaigoje – 570 su 10 tūkst. 677 pieniniais galvijais.
Kad šalyje sparčiai mažėja pieno gamintojų, patvirtino juos vienijančios asociacijos prezidentas Jonas Vilionis. Anot jo, iš 257 tūkst. pieno gamintojų Lietuvoje jų liko 14 tūkst., gyvuliai dažniausiai parduodami į Lenkiją.
„Vidutinė pieno supirkimo kaina Lietuvoje pasiekė 40 centų už kilogramą, tačiau niekas neskaičiuoja pieno gamybos savikainos, kol tas litras pieno pasiekia vartotoją. Pabrango pašarai, energetiniai resursai, agrarinės paslaugos. Tas pienas pasidaro baltas auksas. Tie kooperatyvai, perkantys iš kaimo žmonių pieną, juos tik apvaginėja... Pameta po keliolika centų. O žmonės kitos išeities neturi. Koks amžius tų žmonių? Suraskite man jauną ūkininką, kuris augintų penkiolika karvių. Jei mes Lietuvoje šiandien per mėnesį pagaminame iki 130 tūkstančių tonų pieno, tai 45–50 tūkst. tonų atsivežame iš Latvijos ir Estijos. Ar reikia tai Lietuvai pieno? Vėl ateina mokesčiai, kad iš balos jau to veršio pagirdyti negalėsi...“ – žodžių į vatą nevyniojo J. Vilionis.
„Jau žadame naikinti karvių ūkį, laikysim gal dar kokius metus. Daugiau tikrai ne. Priežastis gana paprasta – esam jau vyresnio amžiaus, o perimti ūkį nėra kam. Jau gana mums dirbti“, – optimizmu netrykšta J. Navickienė.
Be to, moters pastebėjimu, kaime sunku rasti darbininkų, kurie galėtų dirbti ūkyje.
„Niekas nenori dirbti, nes gauna pašalpas. Supraskite, ir mums nelengva: sumoki mokesčius, daug atlyginimo neišgali duoti darbininkui. Tad žmogus verčiau renkasi pašalpas, negi tų karvių eis melžti! Kai pašalpas nustos dalinti, gal žmonės tuomet dirbti eis...“ – svarsto J. Navickienė.
Kita kalbinta veršiškė Dalia Stravinskienė neslėpė – visas gyvenimas prie gyvulių. Iširus kolūkiui, ji ir toliau laikė karves, daugiausiai bandoje buvo 17, moteris šiuo metu augina dešimt juodmargių.
„Sumažinom bandą. Bet dar laikysim, melšim, pienuką parduosim. Parduodu iki 100 litrų, keliais centais ir pieno supirkimo kaina pakilo. Savo reikmėm ir sūrį susiraugiu. Kaime dar esam kelios moterys, kurios laikom po keletą karvių. Kol kas optimistiškai esu nusiteikusi, kiek sveikatos turim su vyru, tiek dirbam, sūnus padeda. Jei sėdėsi, tai visai surūgsi... Kol kas rankų nenuleidžiam“, – mintimis dalijosi D. Stravinskienė ir pasidžiaugė, kad jos laikomos karvutės gana produktyvios.
Barzdiškė Birutė Gurevičienė, besidarbuojanti šeimos ūkyje jau vienuolika metų, pasakojo, kad žiemą galvijai šeriami visaverčiais pašarais, o vasarą banda išgenama į ganyklas, taip keičiamas karvių racionas. D. Pavalkio nuotr.
Abu dirba ūkyje
Gana optimistiškai nusiteikę dar vieni šio krašto žmonės – Jolita ir Martynas Benekeraičiai, kurie po truputėlį, vos prieš dvejus metus, įkūrė pieno ūkį. Martynas sako, kad šiuo metu yra įsikūrę buvusiose kolūkio fermose, kurias teko gerokai paremontuoti. J. Benekeraitienė priduria, kad gyvulių nuolat laikė, iš pradžių mėsinius galvijus.
„Turėjom ir dėl savęs karvutę, vėliau atsirado ir daugiau. Liko mano mamos pieninės karvės. Vyras dar nupirko ir štai kokia banda gavosi“, – džiaugiasi moteris.
Dabar Benekeraičių ūkyje 30 melžiamų karvių, iš viso 45 galvijai (be prieauglio). Šiuo metu per parą ūkininkai priduoda apie 400 litrų pieno UAB „Marijampolės pieno konservai“.
„Pieno supirkimo kainos šiuo metu kilo. Bet visa kita pabrango, ypač kombinuotieji pašarai. Auginant grūdus, trąšų kainos pakilo kone trigubai. Bet pieno kaina trigubai nepakilo, vos keturiais–penkiais centais“, – svarsto pašnekovas.
J. Benekeraitienė priduria, kad norint gauti, reikia gyvuliui duoti, šerti juos visaverčiais pašarais. Gyvulių sveikatą ūkininkai patikėjo patyrusiam veterinarijos gydytojui Virginijui Mockui, nors Martynas ir pats stengiasi daug ką atlikti.
Žiemos metu karvutes ūkyje melžimo aparatais melžia Martynas, Jolita rūpinasi trimis atžalomis, o vasarą, kuomet karves išgena į ganyklas, melžia ir Jolita.
„Vasarą vyras rūpinasi pašarais, pats šienauja, rulonuoja. Ir mūsų vaikai, kiek išgali, padeda ūkyje, jie labai myli karvutes“, – pasakoja jauna moteris.
Jauni žmonės pilni svajonių, sako nori melžiamų karvių bandą padidinti iki 50-ies, įsigyti šaldytuvus, statyti lauko tipo tvartą, tačiau pasiteiravus Martyno, ar neplanuoja pasinaudoti ES parama, šis apie tai turi tvirtą savo nuomonę.
„Tai kad valstybė labai kvailioja, nėra ateities. Baugina įsipareigojimai pasinaudojus ES parama. Pievas dabar užsimanė atkurti, tai gerai, kad aš gyvulių turiu, o tie, kurie nelaiko gyvulių, kur tą šieną po to dėti? O dabar, kai be paramų, spyną uždedu ant vartų ir išsipardavęs gyvulius esu laisvas“, – mintimis dalijosi M. Benekeraitis.
Perėmė iš tėvų
Barzduose gyvenančio Virginijaus Gurevičiaus bandoje – per 70 karvių, iš kurių šiuo metu primelžiama iki tonos pieno. Gurevičiai dirba daugiau kaip 300 ha, iš jų 50 skiria pievoms. Pašnekovas sako, kad laisvų žemių plotų Barzduose trūksta. Gurevičiai daugiausiai augina holšteinų veislės karvių, šiek tiek – juodmargių. Pieną parduoda Žemės ūkio kooperatyvui „Senoji kryžkelė“. Pašnekovas pripažįsta, kad, deja, Barzdų krašte pieno gamintojus galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Ūkininkas pasakojo, kad pieno ūkį daugiau nei prieš trisdešimtmetį įkūrė mama, o maždaug prieš vienuolika metų ūkį perėmė jis, ūkininkauja ir jo brolis su šeima, tačiau brolis užsiima augalininkyste.
„Pieno supirkimo kaina šiuo metu tenkina, jei anksčiau buvo 24 centai už kg, praeitų metų gale pakilo iki 33 ct, tačiau pabrango pašarai, jų pasiruošimas, pabrangęs dyzelinas. Gauni už pieną, sumoki žmonėms atlyginimus, mokesčius valstybei, bankams ir pinigų nelieka“, – sako ūkininkas.
Virginijus Gurevičius pripažino: šiandien keliais centais pakilusios pieno supirkimo kainos neatperka pienininkų triūso. Visgi ūkininkas po truputį investuoja ir gerina melžimo įrangą. D. Pavalkio nuotr.
Virginijus pasakoja, kad su gyvuliais įsikūrė, kaip ir daugelis, buvusiose kolūkio fermose. Aišku, pastatą teko nemažai tvarkyti: palaipsniui įsirengė pieno linijas, šaldytuvą. Gurevičiai gyvuliams grūdinių kultūrų užsiaugina patys, vietoje gaminami kombinuoti pašarai. Tiesa, karvidėse nemažai darbų tenka atlikti rankomis, ūkyje šiuo metu dirba trys melžėjos ir trys šėrikai. Gurevičiai šiuo metu bandos atnaujinimui augina daugiau kaip 60 telyčių.
„Vasarą gyvulius išgenam už maždaug trijų kilometrų į lauką, į aptvarą, kur ganosi laisvai ir melžiam jau lauko aikštelėje. O žiemą šeriam šienainiu ir kukurūzų silosu. Kol kas vis dar norisi išlaikyti tą pieno ūkį. Bent vaikai atvažiavę galėtų pamatyti, kaip ta karvė, tas mažas veršiukas atrodo“, – svarsto V. Gurevičiaus brolio žmona Birutė Gurevičienė, ūkyje besidarbuojanti vienuolika metų.
Moteris priduria, kad pieno ūkiui keliami dideli reikalavimai, nuolat yra tikrinami.
Ar reikia Lietuvai pieno?
Kaip informavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamento Šakių skyrius, galvijų kaita vyksta nuolatos, o atskira statistika apie išregistruotus ūkius nevedama. 2021 m. pradžioje pienines karves laikė 660 pieno gamintojų su 10 tūkst. 659 pieniniais galvijais, o metų pabaigoje – 570 su 10 tūkst. 677 pieniniais galvijais.
Kad šalyje sparčiai mažėja pieno gamintojų, patvirtino juos vienijančios asociacijos prezidentas Jonas Vilionis. Anot jo, iš 257 tūkst. pieno gamintojų Lietuvoje jų liko 14 tūkst., gyvuliai dažniausiai parduodami į Lenkiją.
„Vidutinė pieno supirkimo kaina Lietuvoje pasiekė 40 centų už kilogramą, tačiau niekas neskaičiuoja pieno gamybos savikainos, kol tas litras pieno pasiekia vartotoją. Pabrango pašarai, energetiniai resursai, agrarinės paslaugos. Tas pienas pasidaro baltas auksas. Tie kooperatyvai, perkantys iš kaimo žmonių pieną, juos tik apvaginėja... Pameta po keliolika centų. O žmonės kitos išeities neturi. Koks amžius tų žmonių? Suraskite man jauną ūkininką, kuris augintų penkiolika karvių. Jei mes Lietuvoje šiandien per mėnesį pagaminame iki 130 tūkstančių tonų pieno, tai 45–50 tūkst. tonų atsivežame iš Latvijos ir Estijos. Ar reikia tai Lietuvai pieno? Vėl ateina mokesčiai, kad iš balos jau to veršio pagirdyti negalėsi...“ – žodžių į vatą nevyniojo J. Vilionis.
Virginijus iš Branduoliškių:
