Anuo metu Jėzus kalbėjo:
„Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena.“ (Jn 10, 27–30)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šiandienos Evangelija mums kalba apie Viešpaties ir kiekvieno iš mūsų bendrystę. Tam Jėzus pasitelkia švelnų ir gražų vaizdinį – ganytojo, kuris yra su avimis. Jis tai paaiškina trimis veiksmažodžiais: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane” (Jn 10, 27). Klausyti, pažinti, sekti paskui. Pažvelkime iš arčiau į šiuos žodžius.
Ganytojas šaukia avis, jos klauso jo balso: iniciatyva visada kyla iš Viešpaties, viskas prasideda nuo jo malonės. Jis kviečia bendrystei, kuri iš tiesų užgimsta, kai pradedame klausytis – tam skiriame laiko ir noro.
Šiandien labai sunku klausytis, dažniausiai mums atrodo, kad patys turime visada kažką vis sakyti ir daryti. Sunku klausytis vienas kito – šeimoje, darbe, mokykloje, taip pat Bažnyčioje.
Tačiau krikščioniškas gyvenimas neatskiriamas nuo įsiklausymo į Dievo žodį. Reikia klausti savęs, ar mokame įsiklausyti ir išgirsti, ką sako Viešpats, taip pat broliai ir seserys? Ir jei taip darome, patiriame nuostabų dalyką – suprantame, kad ir Viešpats mūsų klausosi, kai meldžiamės, jo šaukiamės su pasitikėjimu.
Klausydamiesi Jėzaus atskleidžiame ir tai, kad jis mus pažįsta. Jis yra gerasis ganytojas, kuris pažįsta savo avis. Tačiau žodis „pažinti” Biblijoje reiškia kai ką daugiau, nei sužinoti. Tai meilės sinonimas.
Kai klausomės Viešpaties, sužinome ir tai, kad esame jo mylimi. Tada ir mūsų ryšys su juo nebėra abstraktus, šaltas ar fasadinis. Nes Viešpaties meilė sako, kad jis ieško artumo ir šiltos draugystės. Jis nori mums dovanoti nuostabų dalyką – žinojimą, kad visada esame jo mylimi ir niekada nepaliekami, net ir sunkiausiose situacijose.
Avys, kurios klausosi, pamato, kad yra pažįstamos ir mylimos, todėl seka paskui savo ganytoją. Tai trečiasis veiksmažodis: sekti paskui. Kitaip tariant, eiti tuo pačiu keliu ir ta pačia kryptimi, kaip ganytojas, kuris eina ieškoti pražuvusių ir pasimetusių, rūpinasi esančiais toli, jaudinasi dėl kenčiančių, verkia su verkiančiais, ištiesia ranką artimui ir jį užsikelia ant savo pečių (Lk 15, 4–6).
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
