Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
„Aš jums palieku ramybę“. Jėzus su savo mokiniais per Paskutinę vakarienę atsisveikina žodžiais, išreiškiančiais meilę ir ramybę, tačiau aplinkybės, kuriomis jis taria šiuos žodžius, anaiptol nėra ramios.
Judas išėjo Jėzaus išduoti, Petras tuoj jo išsižadės, o beveik visi kiti jį paliks ir išsislapstys.
Tačiau Viešpats, nors visa tai gerai žino, nesmerkia savo mokinių, nekelia prieš juos balso, nepraranda kantrybės. Jis yra ramus, kupinas ramybės, kuri kyla iš jo klusnios širdies.
Būtent tokia yra Viešpaties ramybė, kurią jis mums palieka. Juk negali palikti ramybės kitiems tas, kuris pats jos neturi.
Jėzus nori, kad ir mes taip elgtumės, kad priimtume jo ramybę. Jis nori, kad būtume atviri, pasirengę išklausyti, gebantys išspręsti nesutarimus ir siekti santarvės.
Tai Jėzus liudija savo laikysena ir jo liudijimas yra vertas daugiau nei tūkstančiai žodžių.
Be abejo, sunku būti tokiems romiems. Tačiau čia mums į pagalbą ateina kiti šiandien girdėti Jėzaus žodžiai: „Duodu jums savo ramybę“.
Ramybė, kurios mums reikia, yra Dievo dovana – Šventoji Dvasia. Tai Dievo buvimas mumyse. Tai ta dvasia, kuri nuginkluoja kovingas širdis ir pripildo jas ramybės.
Ji tirpdo sąstingį, gesina troškimą pulti kitus. Ji mums primena, kad kiti žmonės yra mūsų broliai ir seserys, o ne kliūtys ir priešai. Ji mums suteikia jėgų atleisti ir pradėti iš naujo. Su ja mes tampame taikos žmonėmis.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
