Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams:
„Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai.
Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių.“
Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. (Lk 24, 46–53)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Jėzaus žemiško gyvenimo kulminacija yra jo įžengimas į dangų. Tikėjimo išpažinime sakome: „Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“. Ką reiškia šis įvykis?
Jėzus visų pirma pranešė apie suteikiamą Šv. Dvasios dovaną ir paskui palaimino savo mokinius. Jėzus jų neapleidžia. Įžengia į dangų, bet nepalieka vienų. Žengdamas pas Tėvą, jis užtikrina, kad išlies savo Dvasią.
Tad įžengdamas į dangų, Jėzus vietoj to, kad pasiliktų savo kūnu su nedaugeliu, tampa artimas visiems per savo Dvasią. Šventoji Dvasia padarė Jėzų tikrai esantį su mumis, nepaisant laiko ribų, kad taptume jo liudytojais pasaulyje.
Kristus iškėlęs rankas palaimino savo mokinius. Tai kunigo gestas: Kristus, didysis mūsų kunigas, kyla pas Tėvą, kad užtartų mus, pristatytų jam mūsų žmogiškumą. Jis užtaria mus, kad galėtume visuomet būti Tėvo lydimi ir jo laiminami.
Išmokime ir mes užtarimo maldos, kad galėtume užtarti pasaulio viltis ir kančias, kad užtartume taiką. Savo žvilgsniais ir žodžiais laiminkime visus, kuriuos sutinkame kiekvieną dieną.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
