Aš, Jonas, regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko.
Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto:
„Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“
O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Ir sako: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri.“ (Apr 21, 1–5).
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Vienas žodis šiandienos Žodžio liturgijoje kartojamas ypač dažnai – tai būdvardis „naujas“. Šv. Jonas kalba apie „naują dangų ir naują žemę“, regi „naująją Jeruzalę“, o Kristus duoda „naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).
Būtent Velykų slėpinio šviesoje žodis „naujas“ atskleidžia savo esmę ir svarbą krikščionio gyvenime. Visokio naujumo šaltinis yra Kristaus prisikėlimas; šis naujas įvykis leidžia viskam atsinaujinti.
Per Jėzaus prisikėlimą įžengėme į naują gyvenimą. Jis paima tai, kas mūsų gyvenimuose „sena“ – nuodėmingus įpročius ir tikėjimo stoką, – ir pakeičia tai savo meilės, galybės ir džiaugsmo naujumu. Tad šv. Jonas nebuvo tik nuo realybės atitrūkęs regėtojas: jau ankstyvojoje Bažnyčioje matė naujos Jeruzalės kontūrus ir tikėjo, kad tas miestas bus pastatytas krikščionio širdyje.
Po Prisikėlimo žinome, kokie turi būti tarpusavio santykiai ir gyvenimas bendruomenėje, kurioje gyva Kristaus meilė. Girdime, kaip ankstyvoji krikščionių bendruomenė, nepaisydama sunkumų rengėsi įžengti į Dievo Karalystę. Matome jų ryžtą kartu skelbti Dievo žodį, kurti bendruomenę, melstis, stiprinti vienas kitą.
Naujam įsakymui, kad taptų regimu ženklu, reikalinga bendruomenė, kaip Eucharistijai reikia duonos ir vyno. Jis išpildomas kuriant Bažnyčią kaip meilės ir tarpusavio pagalbos bendruomenę. Joje prasideda naujas pasaulis, nors dar esanti netobula, bet nauja, nužengianti iš dangaus Jeruzalė.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
