Anuo metu Jėzus bylojo:
„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 25–30)
Šiais metais spalio 4 dieną, minėdami 800 metų sukaktį nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties, klausomės Evangelijos, kurioje Jėzus dėkoja Tėvui, kad paslėpė Karalystės paslaptis nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškė jas mažutėliams. Ši Evangelijos ištrauka nėra atsitiktinai parinkta – ji tampa raktu, padedančiu suprasti visą Pranciškaus gyvenimą.
Turtingo pirklio sūnus, galėjęs rinktis garbę ir saugumą, pasirinko tapti mažesniuoju – ne todėl, kad niekintų protą ar pasaulį, o todėl, kad suprato: Dievas atsiveria ne galiai, o pasitikėjimui. Kuo mažiau turime ką ginti, tuo laisviau galime mylėti. Šis visiškas širdies atvirumas jam leido pamatyti esminę Evangelijos tiesą – beribę, nieko neatstumiančią Dievo meilę.
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti“ (Mt 11, 28) – Kristus nekviečia išrinktųjų grupelės; jis kviečia visus, be jokių išankstinių sąlygų. Šis „visi“ Pranciškui tapo gyvenimo būdu: jam tikru broliu ar seserimi tapo ne tik visuomenės atstumtieji, bet ir visa kūrinija – saulė, žemė, gyvūnai ir net pati mirtis, kurią jis pasitiko kaip seserį.
Tai nėra naivus panteizmas, o gilus teologinis suvokimas. Jei Dievas yra visos būties Kūrėjas ir Tėvas, vadinasi, mes visi esame susiję neišardomais giminystės ryšiais. Tikroji išmintis matuojama ne valdžia ar turtu, o gebėjimu atpažinti brolį ir seserį ten, kur kiti mato svetimą – ar net priešą.
Jo jungas švelnus ne todėl, kad gyvenime nebelieka naštų, bet todėl, kad jas nešame su Kristumi ir vieni dėl kitų, kaip vieno Tėvo vaikai, kuriems duota viltis vieną dieną susitikti dieviškos meilės pilnatvėje.
Tegul ši 800 metų sukaktis pažadina mumyse drąsą tikėti visuotine Dievo meile, kasdienybėje kurti brolybės ryšius ir nešti pasauliui viltį, kad galiausiai Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
