Anuo metu Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams, sakydamas:
„Su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’
Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’
Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.
Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’
Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų.“ (Mt 22, 1–14)
Atrodytų, Evangelijos pagal Matą vestuvių puotos palyginimas dvelkia itin griežta bausme: ugnis, pralietas kraujas, miesto deginimas, tamsybės ir šiurpus „dantų griežimas“. Dažnas skaitytojas čia įžvelgia tik nepermaldaujamą Dievo rūstybę ir galutinį pasmerkimą. Tačiau atidžiau pažvelgus į šį tekstą atsiveria visiškai kita, netikėta vilties pusė.
Šis tekstas visų pirma kalba apie besąlygišką ir neapribotą Kūrėjo kvietimą. Į karaliaus sūnaus vestuves iškeliaujantys tarnai galiausiai surenka visus pasitaikiusius, tiek blogus, tiek gerus. Karalystės puota atvira kiekvienam žmogui be jokių išankstinių nuopelnų. Tačiau čia iškyla itin svarbi sąlyga, atsispindinti dramatiškame svečio be vestuvių drabužio įvykyje.
Kai karalius pamato šį puotai nederantį svečią, jis taria: „Bičiuli“. Graikiškas kreipinys hetaire (nuo hetairos – bičiulis) atskleidžia, kad net teismo akimirką Dievas nenutraukia asmeninio ryšio ir neatstumia žmogaus kaip priešo. Jėzus taip kreipėsi į Judą Getsemanės sode: „Bičiuli, ko atėjai?“ (Mt 26, 50).
Vis dėlto vestuvių drabužis simbolizuoja vidinę atgailą – mąstymo ir širdies perkeitimą, apsivilkimą Kristumi (Gal 3, 27). Neįmanoma patirti amžinojo džiaugsmo, įsikibus į senąjį egoizmą, puikybę ar neapykantą. Dievas neišgelbėja mūsų su mūsų nuodėmėmis – jis išgelbėja mus nuo jų. Svečias tyli, nes Dievo šviesoje pats aiškiai pamato savo dvasinę tuštumą.
Išmetimas „į tamsybes“ nėra amžinas kankinimas iš keršto. Tai apvalantis, ugdomasis vyksmas. Rankų ir kojų surišimas atima galimybę kenkti sau bei kitiems, o „verksmas ir dantų griežimas“ reiškia ne neapykantą, o gilų atgailos, savo iliuzijų praradimo ir vidinio lūžio skausmą. Tai gijimas, leidžiantis sielai galiausiai subręsti meilės priėmimui.
Palyginimo pabaigoje skambantys žodžiai „daug pašauktų, bet maža išrinktų“ kviečia skaitytoją naujai pažvelgti. Jie aprašo mūsų istorinę tikrovę, o ne galutinę amžinybę. Išrinktumas nėra dvasinė privilegija ar uždaras išrinktųjų ratas. Išrinktieji – tai Jėzaus mokiniai, gavę užduotį pasitarnauti kitiems, kad galiausiai Dievo džiaugsmas apimtų visą be išimties kūriniją.
Šiandien lengva save priskirti prie tų tiesiog nuo kelio pakviestųjų – netobulų, netikėtų svečių, kuriems durys vis dėlto atviros. Tačiau kur kas sunkiau pripažinti, kad kartais esame ir tas žmogus prie stalo – tylintis, kai klausiama, kodėl vis dar dėvime senus drabužius, nors nauji jau paruošti.
Palyginimas nesako, kad Dievas nusigręžia nuo mūsų tylėjimo. Jis sako, kad tam tylėjimui yra kaina – ir kad ta kaina yra ugdomoji, o ne kerštinga. Kai viskas bus atnaujinta, prie Karaliaus stalo sėdės visi, tik kiekvienas savo laiku.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
