Giedrė MERČAITIENĖVienuoliktą kartą respublikoje organizuojamas Lietuvos liaudies kultūros centro sumanytas geriausių liaudies meistrų darbus pristatantis konkursas „Aukso vainikas“ paskelbė Marijampolės apskrities geriausius tautodailininkus. Džiaugiantis jais, iškilo pamąstymų dėl liaudies meno ateities bei klausimas, kas dalyvauja konkurse: amatininkai ar liaudies menininkai.
Nuotr. Kryždirbiui Andriui Bieliukui iš Kriūkų seniūnijos įteiktas konkurso „Aukso vainikas“ antrosios vietos laureato diplomas.
Regionui atstovaus
Kasmet organizuojamo konkurso „Aukso vainikas“ uždavinys – išsaugoti vertingiausius tradicinės lietuvių liaudies dailės bruožus šiandienos kultūroje, paskatinti visų dailės šakų kūrėjus dažniau ieškoti įkvėpimo senosiose tradicijose. Zanavykų muziejuje eksponuojama per 160 tautodailės darbų, sukurtų šiųmečių pretendentų į aukso vainiką iš Marijampolės regiono. Rajonui atstovauja Šakių r. tautodailininkų bendrijos „Dailius“ narių – Eirimo Martūno, Genutės Bučiūnienės, Ritos Mockeliūnienės, Andriaus Bieliuko, Erdvardo Mačaičio ir Eglės Kurcikevičienės – kūriniai.
„Ši paroda konkursinė. Bet paroda svarbiau negu konkursas. Kiekvienas menininkas kuria ne vien sau. Kurie kuria sau, apie juos nieko ir nežinome. Kurdamas kitiems, turi ir rodyti, džiuginti savo darbais. Pagal galimybes kiekvienam meistrui privalu savo kūrybą kaip galima plačiau rodyti“, – ketvirtadienį vykusios konkursinės parodos atidaryme kalbėjo Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vadovė, komisijos pirmininkė Teresė Jurkuvienė.
Pirmininkė ir kiti kompetentingi komisijos nariai – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos vadovas Valentinas Jazerskas, Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausioji specialistė Gabija Čiuželytė, Šakių r. savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Aurelija Papievienė, Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė – ilgai svarstė, kurie kūrėjai verčiausi laureato vardo.
Kelmėje vyksiančiame respublikiniame konkurso etape regionui atstovaus pirmosios vietos laimėtojas marijampolietis Eduardas Končius, puikiai įvertintas už akvarelės paveikslus vaizdinės dailės srityje. Taikomosios dailės srityje pirmoji vieta skirta Gražinai Kalvaitienei iš Kazlų Rūdos už rankšluosčius.
„Labai džiaugiamės šiuo atradimu, nes tai beveik miręs žanras Lietuvoje. Gaila, senosios kartos audėjos Lietuvoje likusios paskutinės. Rankšluosčių menas buvo ištobulintas. Šis darbas reikalauja juvelyrinių gabumų“, – komentavo T. Jurkuvienė.
Tarp laureatų – kraštiečiai
Vaizdinės dailės srityje už skulptūrą antroji vieta komisijos sprendimu skirta jaunam perspektyviam drožėjui Tadui Sidaravičiui iš Marijampolės. Taikomosios dailės srityje antrąja vieta įvertinti vilkaviškietės Nijolės Žitkuvienės siuvinėjimo darbai. Antrosios vietos laureato diplomas įteiktas kraštiečiui kryždirbiui A. Bieliukui iš Kriūkų seniūnijos.
Vaizdinės dailės srityje trečiąją vietą už tapybą komisija skyrė Bronei Vyšniauskienei iš Kybartų. Trečiosios vietos diplomas taikomosios dailės kategorijoje įteiktas kraštiečiui Edvardui Mačaičiui už kalvystės darbus.
Pasak T. Jurkuvienės, kad meno kūrinys laimėtų konkursą, būtinas pirmas kriterijus – meniškumas. „Pavyzdžiui, keramikos indas turi savo reikalavimus: proporcijas, dekoro atitaikymą ir kt. Vertinant darbą neįsigilinus visi darbai, rodos, vienodi. O iš tikrųjų ne. Gerai įsižiūrėjęs pamatai visus trūkumus, neatitikimus. Forma gali būti labai paprasta, bet tobula. Ne taip lengva tai padaryti. Kaip su drabužiais – maža juoda suknelė turi būti idealiai sukirpta“, – sakė komisijos pirmininkė.
Retėja gretos
T. Jurkuvienė ir Lukšių seniūnas, Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ pirmininkas Vidas Cikana neslėpė apmaudo dėl retėjančių tautodailininkų gretų.
„Norėčiau paprašyti, kad šitas menas būtų labiau remiamas. Atsimenu pirmąsias parodas arklidėse, jos būdavo gausios dalyvių ir eksponatų. Ypač zoninių parodų metu vos talpindavome eksponatus. Aš kreipiuosi į A. Papievienę, atsakingą už rajono etninę kultūrą, kad į mus atkreiptų dėmesį. Tų žmonių sielos kuriančios, bet pavargstančios“, – sakė V. Cikana.
„Bendra tendencija yra, kad mažėja tautodailininkų. Kažkada toks menas turėjo didelę paklausą. Atvirai šnekant, šiais laikais tas liaudies menas labiau dirbtinis. Poreikis suformuojamas, nes matoma jo nauda. Etniniuose dalykuose yra labai daug vertingų formų ar žanrų. Tai kažkiek perima profesionali dailė, įgaunanti savitumo“, – tvirtino T. Jurkuvienė.
Pasiteiravus, ar tautodailėje vyksta kartų kaita, T. Jurkuvienė atsakė teigiamai.
„Lietuvoje pagrindinė bėda ta, kad nebuvo ir nėra nuoseklios politikos. Tarsi yra, bet nepakankama. Trūksta stuburkaulio – kultūros ministerijoje suformuotos vizijos“, – akcentavo komisijos pirmininkė.
Amatininkai ar menininkai?
„Smagu, kad mūsų erdvėse vyksta tautodailės meno, pasikartosiu, tautodailės meno paroda. Ne amatų, kaip padėkose rašoma: „amato puoselėjimas“. Amatas yra duonos kepimas... Mes šiame dvare pradėjome vystyti tautodailės meną. Pasirodo, tautodailė tapo amatu, todėl man šiandien labai skaudu, – apgailestavo V. Cikana. – Mes esame menininkai.“
Anot T. Jurkuvienės, seniūnas iš dalies teisus.
„Yra tokia bėda. Vėlgi nėra visiškai teisus. Pavyzdžiui, keramikas turi turėti įgūdžius. Turi šimtus puodų nužiesti, kol pagaliau nužies vieną gerą. Ir įranga kainuoja šimtus. Iš esmės tik kokia ponia gali nueiti palipdyti švilpukų...“ – tvirtino specialistė.
Deividas iš Keturnaujienos:
