Į renginį susirinkę kraštiečiai paliko žymę apie save ir žemėlapyje: žymėjo, iš kurios Aukštaitijos vietos jie kilę. Pasirodo, jog suvėjime dalyvavo kupiškėnai, joniškiečai, zarasiečiai, kilusieji iš pa Utenas, iš Ukmergės, Molėtų... ir daugelio kitų Rytų Aukštaitijos vietų.

Kokia gi šventė be didelio būrio svečių?  Susirinkusiesiems koncertavo, istorijas pasakojo bei išmintimi dalijosi Anykščių kultūros centro folklorinis ansamblis „Valaukis“.

 

 

Moterys atvažiavo ne tuščiomis – padovanojo Anykščių vyno, grybų, kelias knygas.

Kaip sakė kultūros centro direktorė Laima Mockevičienė, šio susitikimo tikslas – ne tik smagiai praleisti laiką, bet taip pat prisiminti kai kuriuos dalykus, būdingus Aukštaitijai, jos kultūrai. Todėl viso renginio metu vyko viktorina, susirinkę aukštaičiai bei jiems prijaučiantys spėliojo, į kokius regionus skirstoma Rytų Aukštaitija, kokie valgiai būdingi Aukštaitijos kraštui, kokios upės yra šiame krašte, kas yra Aukštaitijos sostinė ir t. t. Beje, visus itin pralinksmino „Valaukio“ narės Marytės Mikėnienės pasakojimai aukštaičių tarme apie tai, kaip ridikiulį pirko ir kaip vestuvėms ruošėsi.

Suvėjime įdomu buvo pasiklausyti  istorijų, kaip nutiko, jog teko apsigyventi Zanavykijoje. Vitalija, kilusi iš Utenos rajono, pasakojo, jog Šakių rajone gyvena jau 45-erius metus. Moteris minėjo, kad jos vyrą pakvietė dirbti į Kudirkos Naumiesčio technikumą, tad, savaime suprantama, ir Vitalija nieko daug nesvarstydama drauge atsikraustė į mūsų kraštą. Moteris juokavo: kiek ją laikys šiame krašte, tiek čia ir gyvens.

 

Sekmadienio popietę vykusioje šventėje kalbėta ir apie aukštaičių tautinį kostiumą. „Valaukio“ vadovė Regina Stumbrienė pasakojo, kad aukštaičių moterų kostiumai yra vieni iš archajiškiausių Lietuvoje. Marškiniai, baltos lininės prijuostės, kurios buvo ryšimos virš languotų vilnonių sijonų, ir nuometai, audžiami iš plonos drobės. Drabužius puošia geometriniai raudonų siūlų ornamentai, kitaip tariant, paprasta raudona juostelė drabužio pakraštyje. Galvos apdangalų taip pat būta įvairių. Pavyzdžiui, žėrinčios, prabangios medžiagos kepuraites sau nešioti galėjo leisti turtingos ūkininkės. Medžiaga kepuraitėms būdavo pargabenama iš užsienio. Nešiojama būdavo ir balta, paprasta skarelė, tačiau buvo įvairių jos užrišimo būdų, kurie suteikdavo išskirtinumo. Skara būdavo rišama ir ant kepurėlės viršaus.

Kaip teigė R. Stumbrienė, vienas iš svarbiausių dalykų aukštaičių moterų tautiniame kostiume, išlikęs nuo viduramžių, – nuometas, kurį ryšėdavo ištekėjusios moterys. Rajono savivaldybės tarybos narė Rima Rauktienė turėjo galimybę suvėjime jį užsidėti. Trijų metrų ilgio nuometo audeklas gana sudėtingu būdu apsupamas apie moters galvą, kaklą ir pečius, palikdamas atidengtą tik moters veidą.

Sakoma, jog „aukštaitis be blynų – kaip dzūkas be grybų“, tad, savaime aišku, visi susirinkę į aukštaičiams skirtą renginį buvo vaišinami blynais. Taip pat buvo aptarti ir kiti šiam regionui būdingi valgiai. Labai svarbi ir ruginė duona, vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto produktų Aukštaitijoje.  Ji valgoma kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei. Tiesa, bulvės Aukštaitijoje yra laikomos antrąja duona ir valgomos ištisus metus.