Seimo narį Giedrių Surplį dažnas pažįsta kaip politiką, „valstietį“, buvusį žemės ūkio ministrą, tačiau tikriausiai retas žino, kad jis rašo ir knygas. Visai neseniai dienos šviesą išvydo pirmasis Seimo nario kūrybinio darbo vaisius – knyga „Laimėti – ne nuodėmė: krikščioniškas požiūris į sėkmę ir lyderystę“, kurioje G. Surplys patirtimi ir požiūriu dalijasi kartu su devyniais žinomais šalies dvasininkais (Algirdu Toliatu, Antanu Saulaičiu, Gintaru Grušu, Juozapu Marija Žukausku, Kęstučiu Kėvalu, Ričardu Doveika, Vaidu Vaišvilu, Viliumi Viktoravičiumi, Visvaldu Kulboku).

„Leisk prisistatyti: esu Giedrius, jau 40 metų klaidžioju po dykumą ir bandau rasti vartus į rojų, kur visi laimingi, žmona aistringa ir rūpestinga, seneliai prižiūri anūkus, o anūkai klauso manęs ir auga didžiais žmonėmis, kur galima švelniai raškyti pergalės vaisius politikoje, versle ar literatūroje, kur netikėtai pasninga pinigais, o žiniasklaida apie mane rašo vien tik gerai. Ieškau, nerandu ir nujaučiu, kad toks rojus egzistuoja tik mano makaulėje. Esu sūnus, brolis, tėvas, vyras, draugas, manantis, kad šventumą ir Dievo karalystę reikia užsitarnauti gatvėse ir biuruose, o ne maldos namuose. Esu tikintis žmogus, tebeieškąs savojo Dievo plano. Esu politikos mokslų magistras, parašęs baigiamąjį darbą apie krikščionybės įtaką Europos integracijai. Esu vaikas, tebelaukiantis stebuklo iš dangaus, kai užklumpa negandos“, – knygos pratarmėje skaitytojams prisistato G. Surplys ir ragina atversti tikėjimo piramidę.

Kituose skyriuose kalbama, kad gyvenimas yra svarbus, kad Dievas nedraudžia vadovautis protu, žmogus neprivalo būti minkštas ir pūkuotas ir pan. Tad apie sumanymą parašyti knygą teiraujuosi ir paties Seimo nario.

Esate politikas, tad kodėl būtent tokio pobūdžio knyga ir kaip gimė mintis ją parašyti?

Politika tėra mano dabartinė profesija, o krikščionybė – tikrasis gyvenimo pašaukimas, kuris mane lydi, kuo beužsiimčiau. Knyga „Laimėti – ne nuodėmė“ yra ne tik šviežias požiūris į mano tikėjimą, bet ir savotiškas lyderystės elementorius, kuris turėtų padrąsinti kiekvieną žmogų siekti profesinių ir kitų aukštumų. Taigi jau senokai puoselėjau mintį parašyti knygą, kuri kiekvienam tikinčiam žmogui pasakytų, kad jis yra tobulas Dievo kūrinys ir tikrai nėra blogesnis ar prastesnis už aplinkinius. Buvimas krikščionimi nereiškia, kad reikia visiems nusileisti.

Kiek laiko truko kūrybinis procesas?

Kaip ir priklauso kiekvienam rimtam projektui, procesas truko devynis mėnesius.

Jei neklystu, tai pirmoji jūsų knyga, ar turite planų rašyti ir ateityje? Galbūt skaitytojai galėtų sulaukti ir knygos apie politiką, jos užkulisius, darbą Seime?

Tai yra pirmoji mano rimta knyga. Esu parašęs dar keturias knygas, kurios nebuvo išspausdintos, tad kas žino, galbūt ir jos išvys dienos šviesą. Nežinau, ar kada parašysiu knygą apie politiką ir jos užkulisius, nes jie ir taip išnarstyti po kaulelį televizijos laidose, laikraščių puslapiuose ir interneto komentaruose. Visgi, jeigu žmonėms bus įdomu, galėsiu papasakoti apie viską susitikimuose su skaitytojais. Ketinu važiuoti pristatyti knygą visur, kur žmonės pakvies.

Ar pats vadovaujatės knygoje išsakytais teiginiais?

Stengiuosi vadovautis, nors ne visada pavyksta. Vis dėlto tikiu, kad kuo aktyvesni tikintys žmonės bus politikoje, versle, kultūroje ir kitose srityse, tuo sąžiningesnis ir gražesnis bus mūsų pasaulis. Manau, kad klaidingai susikūrėme mitą, jog krikščionis turi lindėti bažnyčioje ir vengti bet kokio susidūrimo su pasaulio reikalais. Taip apiplėšiame ne tik save, bet ir pasaulį, nes sakoma, kad gera vieta tuščia nebūna, o didelį kyšį galima pavadinti paskola. Šį mitą knygoje „Laimėti – ne nuodėmė“ man padeda griauti trys arkivyskupai ir šeši garsūs Lietuvos kunigai.