Žymus anglų poetas Viljamas Šekspyras yra pasakęs: „Gyvenimas – tai didžiulė scena, kurioje kiekvienas ką nors vaidina“. Šiandien apie teatrą ir gyvenimą kalbamės su scenos menų kritike, teatrologe, komunikacijos specialiste Ugne Kačkauskaite, kuri nepamiršta savo gimtojo Šakių miesto ir bent kartą per mėnesį aplanko čia gyvenančius tėvus. 2005 m. baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją, ji pasirinko studijas Vilniuje, kuris tuo metu jai atrodė kaip atradimų miestas. Ir jame pasiliko.

Dar besimokydama Šakių „Žiburio“ gimnazijoje ir lankydama dramos būrelį, Ugnė suprato, kad norėtų save atrasti būtent teatro srityje, nes „teatras yra viena iš tų sričių, kuri gali labai plačiai atskleisti meną“ – turi ir vizualiąją išraišką, ir scenografiją, ir kostiumus, be to, čia atsiranda ir muzika, ir šviesos, ir aktorystės menas, ir režisūra.

Pašnekovė prisiminė, kad tuo metu atsirado ir tokių pamąstymų, jog Šakių miestas jai ir jos draugams „pasidarė per mažas: trūko veiklų, kurios galėtų plačiau formuoti pasaulėvaizdį, modernaus meno, eksperimentų, tikros šiuolaikinės kultūros, čia tuo metu nebuvo galimybės pamatyti gerų kūrinių, nes tai, kas tuo metu buvo atvežama, nebuvo pačios aukščiausios kokybės darbai“.

Galbūt todėl, vis labiau įsitraukdama į mėgstamą veiklą, mūsų kraštietė norėjo išplaukti į platesnius vandenis. Nors tuo metu, kai dauguma šakiečių rinkosi studijas Kauno aukštosiose mokyklose ir kolegijose, ji su draugais svajojo išvykti į Vilnių, kuris tuo metu buvo labai atsigavęs kultūrinėje srityje, jame vyko labai daug eksperimentų. Tai buvo miestas, pilnas atradimų. Ir džiugu, kad beveik visiems šią svajonę įgyvendinti tada pavyko.

„Kaip Šiaurės ar Vakarų šalyse jaučiasi iš Lietuvos pirmą kartą atvykę žmonės, taip mes jautėmės Vilniuje atvažiavę iš Šakių“, – savo pirmaisiais įspūdžiais apie sostinę dalijosi jau 15 metų joje gyvenanti Ugnė, pirmąjį savo ketverių metų studijų etapą įvardijusi kaip neįtikėtiną žinių gausą režisūros, vaidybos, šiuolaikinio šokio, kino kūrimo ir scenografijos srityse su labai aukštos kvalifikacijos dėstytojais.

Baigusi aukščiausiu balu Lietuvos edukologijos universitetą, ji jau negalėjo sustoti, degė noru susipažinti su teatrologija ir iš teorinės pusės, todėl tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur tuo metu studijų apkrovos buvo neįtikėtinos – paskaitų daugybė, dėstytojai keldavo aukščiausius reikalavimus ir daug užduočių, vakarai (o dažnai ir naktys) būdavo atiduoti pasiruošimui paskaitoms.

Šiuo metu teatrologė yra Lietuvos nacionalinės filharmonijos visuomenės informavimo skyriaus, kuris atsakingas už komunikaciją ir reklamą, vadovė. Taip pat trejus metus dirbo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ komunikacijos vadove, o šiemet šiek tiek pakeitė profilį – nusprendė plėsti savo profesines galimybes ir daugiau bendrauti bei megzti kontaktus su užsieniu, tad šiame festivalyje ji dirba su projektų vadyba.

Pastaruosius 10 metų ji aktyviai rašo tiek kritinius, tiek ir analitinius straipsnius, rengia interviu su kūrėjais, užsienio menininkais ir publikuojasi įvairiuose kultūros ir meno žurnaluose, kultūriniuose portaluose. Vilniuje veikiančios „Menų spaustuvės“ organizuojamų festivalių metu scenos menų kritikė turi edukacinę erdvę, kurioje suburia skirtingų sričių profesionalus, norinčius gilintis į scenos menų kritiką – kartu su jais žiūri spektaklius, dalijasi nuomonėmis ir moko rašyti kritinius tekstus. Tad rašymas jos gyvenime užima nemažai vietos.

U. Kačkauskaitės praeities darbų sąraše galėtume surasti ir daugiau širdžiai mielų veiklų –  beveik penkerius metus skirtingose radijo stotyse vestos ir ruoštos autorinės laidos apie kultūrą (tarp jų – darbas Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje, autorinės laidos „Gold FM“ ir „Last FM“ eteriuose), trejus metus vadovavo Valstybinio jaunimo teatro komunikacijos ir vadybos skyriui.

„Ne kartą esu klaususi, ar kultūra yra ta sritis, kurioje galiu save visapusiškai realizuoti ir nors kiek prisidėti prie pasaulio pokyčių, tam tikros teisybės, jo adekvatumo? Manau, kiekvienas ne kartą turėtume savęs paklausti, ar aš esu ten, kur noriu būti, ir ką aš galiu padaryti, kad mano veikla būtų prasminga? – atviravo pašnekovė, pabrėždama, kad dabartinė Lietuvos kultūra yra labai aukštoje pozicijoje netgi ne Europos, o viso pasaulio atžvilgiu.

„2019 m. Venecijos bienalėje Lietuvos paviljono laimėtas „Auksinis liūtas“ (performansas „Saulė ir jūra“) iš tiesų yra galbūt plačiausiai Lietuvoje nuskambėjęs įvykis, tačiau jis tik parodo, kokiais dideliais žingsniais mūsų kultūra eina į priekį. Yra šimtai pavyzdžių, kokio aukšto lygio kultūros atstovus, menininkus turime šalyje, jie yra nuolat įvertinami pasauliniame kultūros lauke“, – pabrėžė U. Kačkauskaitė.

Kalbėdama apie savo didelį užimtumą ir natūraliai ieškodama atsakymų į klausimus, „kas aš esu ir kodėl aš esu“, scenos menų kritikė prasitarė, kad savo kultūrinėje kasdienybėje randa laiko ir širdžiai mieliems pomėgiams. Jau tapo tradicija kiekvieną rytą atsikėlus užsiimti joga, o šiltuoju sezonu ji išsitraukia ir dviratį, su kuriuo mina pedalus tris–keturis kartus per savaitę į gamtą mažiausiai po 50 kilometrų. Kitas jos hobis – kelionės, o žygiai į kalnus – didžioji gyvenimo aistra. Tai tas laikas, kai šakietė sako galinti atsikvėpti nuo visų darbų.

Beje, ji prasitarė, kad yra beprotiška knygų mėgėja. Tai dar vienas hobis iš kultūrinės srities.

„Knygas labai mėgau nuo ankstyvos jaunystės. Joms tuomet išleisdavau visus savo sutaupytus ar užsidirbtus pinigus. Mano šeštadienių ir sekmadienių rytai – su kavos puodeliu ir knyga, kuri bent keletą valandų būna mano rankose. Knygos yra vienas iš tų dalykų, kurių iš savęs atimti negaliu. Man puslapių vertimas tai toks malonus pojūtis, ir, žinoma, knygos kvapas“, – mintimis dalijosi Ugnė, neslėpdama, kad jos namai pilni knygų lentynų, o pastaruosius keletą metų vienas iš šakietės skaitymo arkliukų yra Pietų Amerikos ir Afrikos rašytojų literatūra.

Teatrologė prasitarė, kad pastaruosius porą metų ji mokosi ispanų kalbos, todėl visai neseniai, keliaudama po Andalūzijos regioną, nusipirko savo pirmąją knygą ispanų kalba ir jau pradėjo skaityti. Pasak jos, „iššūkių yra, bet labai malonu, kai matai, kad didžiąją dalį teksto supranti, tai yra labai didelis atradimo džiaugsmas“. Tad galima drąsiai teigti, kad „visos ribos, visi limitai, visos sienos yra tik mūsų galvose ir niekur kitur“, todėl atsisveikindama teatro kritikė linkėjo „turėti visas laisves sau ir jų niekada neužmiršti“.