Trečiadienį mūsų rajone lankėsi gausus būrys šalies turizmo organizatorių – agentūrų vadovų, gidų, žiniasklaidos atstovų. Jiems buvo pristatytas pažintinis informacinis turas, supažindinantis su mūsų rajono turizmo naujienomis šių metų sezonui.

Turizmo vadybininkė ir gidė Birutė Bendoraitienė svečius pasitiko Lekėčiuose ir lydėjo viso pažintinio informacinio turo metu. Pažintis su mūsų kraštu prasidėjo nuo Lekėčių bendruomenės moterų klubo „Kulinarinio paveldo namų“ ir vingiavo pro Žemosios Panemunės dvarą, bitininkystės ūkį „Saldūs ūsai“, Zyplių dvaro kompleksą ir čia įsikūrusį restoraną-viešbutį „Kuchmistrai“ iki ant vaizdingo Nemuno šlaito iškilusio Gelgaudiškio dvaro ir mūsų krašto pasididžavimo – Sudargo piliakalnių. Taip siekiama į mūsų kraštą pritraukti ne tik pavienius turistus ar šeimas, bet ir didesnes turistų grupes.

Turo metu buvo pristatytos dvi didžiausios naujienos – tai Žemosios Panemunės dvaras, dar tik pradedantis savo veiklas, ir nauja edukacinė programa „Grybavimas ant Sudargo piliakalnių“. Žemosios Panemunės dvaro šeimininkai Jakeliai svečius pasitiko su tik pradedančiu žydėti istoriniu 660 obelų sodu ir pavaišino sidru, kurį pradėjo gaminti būtent iš šio sodo obuolių, tik mielės atsivežamos iš Prancūzijos Šampanės regiono, kur gaminamas tikrasis šampanas.

Dvaro šeimininkai pakvietė apžiūrėti iš laukinės gamtos glėbio išplėštus buvusių rūmų griuvėsius su išlikusiomis atviromis arkadomis, žiūrėjusiomis į vieną ir į kitą piliakalnius, bei jį supusią unikalią aplinką.

„Tokio analogo, kad arkados šoniniuose fligeliuose žiūrėtų ne į vidinį kiemą, bet į išorę, daugiau nėra nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei kitose aplinkinėse šalyse, – pabrėžė Rasa Jakelienė. – Tai labai retas sprendimas.“

Šalia esantis pastatas saugo išlikusius dvaro rūsius, po kuriuos smalsiausiems dvaro šeimininkai taip pat leidžia pasidairyti. Tai seniausia ir autentiškiausia išlikusi šios vietos dalis. Kiek tolėliau du pastatai, kurie nepriklausė dvaro ansambliui, tačiau pastatyti iš jo senovinių raudonų plytų.

Šalia ir klevas, kuriame buvo įrengta stebėjimo aikštelė. Jei atplaukiančiame iš Kauno garlaivyje būdavo dvaro svečių, garlaivis duodavo garsinį signalą. Apie tai pranešdavo stebėjimo aikštelėje budėjęs berniukas. Būdavo kinkomi žirgai ir karieta liepų alėja skubėdavo paimti atvykstančiųjų, o  visi dvariškiai, gražiai išsirikiavę lauke, juos pasitikdavo. Dvaro šeimininkai galvoja, kad galbūt kada nors jie atgaivins ir šią tradiciją.

Kiek visko daug įdomaus čia galima sužinoti ir pamatyti! Tačiau tai dar ne viskas. Pirmą kartą Žemosios Panemunės dvaras pakvietė turistus su gera kompanija atvykti piknikauti – su paklotėliais įsikurti po žydinčiomis obelimis, skaityti knygas ir grožėtis žiedais, kurie po savaitės prasiskleis. Pasak dvaro šeimininkės, „jei galim grožėtis sakuromis, tai galim grožėtis ir istorinėmis obelimis“.

Obelų amžius čia siekia nuo 70 iki 100 metų, o pati seniausia, nustatyta pagal apimtį, manoma, gali siekti kokius 200–300 metų. Visos senosios obelų rūšys čia išsaugotos – jų priskaičiuojama iki 26.

Kartu galima apžiūrėti ir išlikusį liepų, kurios visos, matyt, po audrų neteko savo viršūnių, alėjos fragmentą, taip pat ąžuolą, kuris skaičiuoja galbūt kokį 450 metų, tad galėjo matyti ir pačių rūmų statybą, vietą, menančią nedidelę mūrinę koplytėlę, iš kurios telikę tik iš žemės kyšantys plytų galiukai.

Susitikti su turistais atskubėjęs Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas Ričardas Kmitas pakvietė apžiūrėti ir Žemosios Panemunės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią, kuri savo autentiškumu nenusileidžia dvaro ansambliui. Čia išlikę viskas, kaip buvo pastatyta. Ir grindų plytelės, ir sienos, ir unikalūs vargonai, ir netikėtai surastas istorinis 1722 m. išlietas varpas, prie kurio, kol nedraudžia paveldosauga, jis leido ir prisiliesti, nes kaip pabrėžė klebonas, čia viskas yra brangu ir nepaliesta, viskas yra paveldas.  

Antoji naujiena – edukacinė programa „Grybavimas ant Sudargo piliakalnių“, kurią pristatė vietinė gidė Valerija.  Kaip patys sudargiečiai sako: jie gyvena „pasaulio pakrašty, bet Dievo užanty“, todėl ir grybai pas juos ant piliakalnių auga. Kaip pasakojo B. Bendoraitienė, tai Eglės Plančiūnienės idėja, kurią ji pasiūlė Sudargo moterims. Edukacijos metu turistai ir miestelio svečiai kviečiami ant piliakalnių ieškoti grybų, tik ne tikrų, o meduolinių, kurie yra šio krašto kulinarinis paveldas. Infoturo dalyviai čia ne tik sužinojo apie šio krašto sezono planus, bet ir galėjo pasigrožėti nuostabia apylinkių gamta, išgirdo daug istorijų ir legendų.

Turizmo vadybininkės teigimu, „norėjosi pristatyti ne tik kiek čia gimė, gyveno ir kada Šakiai atsirado, bet žmones ir emociją“. Ir jai tai padaryti puikiai pavyko.