Rugpjūčio 23-iąją dieną, minėjome Juodojo kaspino dieną, prisiminėme Baltijos kelią, sujungusį du milijonus žmonių, siekusių tapti nepriklausomais.

Nuotr. Dviejų milijonų žmonių grandinė nusidriekė net 620 kilometrų nuo Vilniaus per Rygą iki Talino.

Istorija byloja, kad 1939 metais, rugpjūčio 23 dieną, Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuriuo pasidalijo Rytų Europos šalis. 1940 metais Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos valstybes, kurios neteko valstybingumo ir prieš savo valią buvo prijungtos prie SSRS. Vėliau devynerius metus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyko ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietinius okupantus. Nepavykus iškovoti laisvės, nuolat vyko neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas, kurio vienintelis tikslas – Nepriklausomybė.

1987 metais Lietuvą sudrebino Lietuvos laisvės lygos organizuotas mitingas, smerkiantis Molotovo-Ribentropo paktą. Mitingo dalyviai reikalavo pakto likvidavimo.

Pirmiausiai susikūrė Estijos liaudies frontas, Lietuvoje ėmė formuotis Sąjūdis, Latvijoje žmonės susibūrė į Latvijos liaudies frontą. Tuo metu Baltijos valstybės išgyveno masinių, daugiatūkstantinių mitingų laikotarpį. Visų Baltijos šalių tikslas – Nepriklausomybė.

 
Baltijos tarybos posėdyje gimė mintis, kad Lietuvą, Latviją ir Estiją reikia sujungti „gyvąja grandine“ – Baltijos keliu. Liaudies frontai aktyviai kvietė žmones dalyvauti ilgiausiame istoriniame kelyje. Sąjūdžio seimo sesijoje buvo priimtas pareiškimas, kuris pabrėžė Lietuvos teisę į Nepriklausomybę. Pareiškimą pasirašė pusantro milijono žmonių.

Lietuvoje Baltijos kelias buvo suskirstytas į 50 ruožų. Šio istorinio kelio organizatoriai skaičiavo, kiek žmonių reikės sujungti visą ištisą Baltijos kelio grandinę, kokiu maršrutu turėtų būti važiuojama į kiekvienam miestui skirtą Baltijos kelio atkarpą. Vienam kilometrui reikėjo apie 1,5 tūkst. žmonių. Dėl galimo žmonių trūkumo, buvo pranešta, kad dalyvaujantieji pasiimtų juodų kaspinų ir žvakučių. Kaspinai buvo reikalingi tam, kad žmonėms nesusikabinus rankomis, grandinė būtų išlaikoma su kaspinų pagalba, o žvakutės buvo deginamos pagerbti žuvusiems už laisvę.

Artėjant rugpjūčio 23 dienai buvo sugalvota barstyti gėles. Per įvairias laidas buvo prašoma žmonių jų atnešti. Nuo ankstyvo ryto žmonės nešė gėles, o lėktuvai jas barstė.

Prie Baltijos kelio organizavimo labai daug prisidėjo Lietuvos radijo darbuotojai. Žmonės vežėsi į Baltijos kelią radijo imtuvus, kad girdėtų ne tik istorine tapusią dainą „Bunda jau Baltija“, bet ir informaciją apie susidariusias transporto grūstis. Žmonės, kurie nespėjo nuvykti į jiems skirtą vietą iki 19 val., turėjo sustoti ten, kur yra.

Žmonių entuziazmas buvo begalinis. Į Baltijos kelią jie važiavo autobusais, sunkvežimiais, lengvaisiais automobiliais. Nors transporto priemonių srautas buvo didžiulis ir labai intensyvus, neįvyko nei vieno eismo įvykio. Daugelis žmonių kartu su savimi vežėsi koplytstulpius ir statė juos savo stovimoje atkarpoje. Visų demokratinių jėgų pagalba pavyko 1989 metais pripažinti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu.

Baltijos kelias pranoko visus skaičiavimus ir lūkesčius. 620 kilometrų grandinę nuo Vilniaus per Rygą iki Talino sujungė net du milijonai susikibusių už rankų žmonių. Šios trys Baltijos kelio tautos – Lietuva, Latvija, Estija – demonstravo tikėjimą, viltį, ryžtą būti nepriklausomais. Jos parodė, kad mažos šalys kartu gali būti labai stiprios.