Trečiadienį, Pelenų dieną, prasidėjo Gavėnia – keturiasdešimt susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo dienų. Tai didžiojo pasninko ir tylos metas kelyje į pagrindinę krikščionių šventę – Šv.Velykas. Šiuo laikotarpiu visi esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti ir pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, susitaikyti su Dievu, savimi ir žmonėmis.

 

 

Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Šią dieną bažnyčiose šventinami pelenai, likę sudeginus praėjusių metų verbas. Jie barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščioniškąją žmogaus prigimties laikinumo tiesą: „Iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų trečiadieniu prasideda Gavėnios laikotarpis.

 

Pasak popiežiaus Benedikto XVI, jis yra skirtas nuplėšti kaukę gundymams, kurie kalba mumyse, prisimenant Jėzaus Kristaus pasninką dykumoje. Po keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, praleistų vienatvėje, be trupinėlio maisto, nuo jo neatstojo Velnias nuolat gundydamas: „Jei tu Dievo sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Tačiau Jėzus nepasidavė ir atsakė: „Parašyta: žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 1-4). Tačiau velnias nesiliovė provokuoti Jėzaus, siekdamas priversti išduoti Tėvą ir garbinti jį. Tačiau Jėzus atrėžė Velniui: „Eik šalin, Šėtone. Juk parašyta:  Viešpatį, savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk.“ (Mt 4, 10-11) Tai ir yra atsakymas į klausimą, kam mums reikalinga Gavėnia? Tai Šviesos ieškojimas ilgose ir tamsiose mūsų vidinės dykumos naktyse. Tai susitikimas su savuoju Dievu, pasirodančiu žmogaus pavidalu. Ne veltui sakoma: „Ką Dievas myli, tam ir kryželį uždeda, tačiau tokio sunkumo, kokį tik jis gali panešti...“ Kiek būna mūsų gyvenime situacijų, kai suvokiame, kad mums duodamas išbandymas priimti kryžių arba jo atsižadėti? Sutikę Dievo sūnų savo vidinėje dykumoje galime pasidalyti su juo žemiškojo gyvenimo skausmu ir priimti savo kryžių, kaip jis priėmė savo.  Skausmas ištirpdo menkaverčius rūpesčius, apvalo sielą ir sustiprina tikėjimą. Tai tarsi įrodymas, kad savo gyvenimo sunkumuose mes nesame vieniši, jei sekame paskui Kristų ir gyvename taip, kaip jis mus mokė. Mes tarsi vaikai paklydėliai sugrįžtame pas savo Tėvą po to, kai buvome nusigręžę nuo jo gyvendami tuštybėje ir aistroje, užsiėmę gyvenimo smulkmenomis, keikdami kasdienybę, prarasdami dvasios lobius. Tad Gavėnios metu ypač reikia drąsos. Kad iš savo nuolatinio bėgimo „išplėštume“ laiko maldai, ilgesniam pašnekesiui su Dievu, adoracijos valandai. Kad susitaikytume su Dievu, kitais ir savimi. Kad atsiprašytume ir paprašytume atleidimo už savo klaidas, apsileidimus, piktą žodį ar susierzinimą. Kad atleistume tam, su kuriuo galbūt visą pusmetį nesikalbėjome... Toks ir yra tikslas – išsivaduoti iš susvetimėjimo ir abejingumo dvasios. Tada atrasime Dievo artumą, išgydysime sau bei kitiems padarytas žaizdas, išmoksime įveikti savo egoizmą. Pakelkime akis į Dangų ir Dievo paguodos ieškokime net tuomet, kai mums atrodo, kad jau neturime jėgų melstis, nebegalime atsiversti Šventojo Rašto, nematome prasmės lankytis bažnyčioje. Stiprinti savo tikėjimą galime tik laikydamiesi už Jėzaus Kristaus rankos. Asmeninės gyvenimo tragedijos neturėtų iš mūsų atimti meilės ir atjautos viso pasaulio kenčiantiesiems.