Antradienį Užgavėnės - viena savičiausių ir žaismingiausių tradicinių švenčių. Seni žmonės sakydavo - jei Užgavėnių nešvęsi, tai visus metus nuo nelaimių neatsiginsi. Tačiau ar šiandieninėje visuomenėje dažnas žino, kodėl ir kaip reikia švęsti šią šventę?

 

 

Užgavėnės yra juoko, išdaigų diena. Pagrindinis dėmesys nukreiptas į apeigas ir burtus, kurie išvaro žiemos demonus ir pažadina šalčio sukaustytą žemę iš miego, suteikia jai derlingumo galią. Tai virsmo šventė. Tai laikas, kai primenamas žmogaus ir žemės žadinimas. Visi papročiai, kurių buvo laikomasi per šią šventę – drebinimas, stuksenimas į žemę, šūkavimas, laistymasis vandeniu, baladojimasis,  reiškia viena - pažadinimas paties žmogaus esmės.

Per Užgavėnes reikia daug kartų valgyti – septynis ar 12. Anksčiau tą dieną moterys prigamindavo daug maisto, kad tik nepritrūktų. Mūsų krašte per Užgavėnes virdavo karką, kepdavo kropelius - mielines spurgas su skyle viduryje. Viską būtina suvalgyti per dieną, nes po Užgavėnių prasideda Gavėnia, todėl mėsos valgyti bus nevalia iki pat Velykų. Buvo manoma, jei per Užgavėnes esi sotus, tai sotus būsi visus metus. Šią dieną reikia prisivalgyti tiek, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą. Todėl tądien šeimininkai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų. Nors tas ir būdavo sotus, privalėdavo kiekvieno valgio po truputį paragauti.

Senovėje žmonės tikėjo, kad per Užgavėnes negali sunkiai dirbti, nes tada visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų. Tačiau vienas darbas privalomas - reikia išvežti į lauką nors vieną vežimą mėšlo. Šiuo metu, kai mėšlo daugelis neturi, šį paprotį galima suprasti taip, kad tądien reikia atsikratyti ko nors nereikalingo, ilgai kaupto. Per Užgavėnes nedera sėdėti namuose. Pavalgei ir eik į lauką, važinėk rogėmis. Buvo tikima, kad kuo dažniau iš jų išvirsi, tuo geriau. Žmogus voliojasi norėdamas perduoti gamtai savo gyvybines jėgas, kad žemė atsibustų, sužaliuotų, duotų vaisių.

Kaukės – žmogaus apdangalas, kokonas, iš kurio žmogus turi išlįsti, išvirsti, pakeisti save. Tradicinės Užgavėnių kaukės – gervė, meška, arklys, ožys – yra anapusinio pasaulio mitinės būtybės. Jas pakeitė žydai, ubagai, čigonės. Kiekvienais metais daugybė vaikų persirengia visokiomis būtybėmis ir vaikšto po namus prašydami blynų, saldainių ir „čigonavimą“ laiko smagia atrakcija.

Zanavykų krašto muziejaus etnografijos specialistė Rima Vasaitienė džiaugiasi, kad Užgavėnės švenčiamos ir šiais laikais, nors nykstant senajai kartai po truputį vis vangiau žiūrima į tradicines lietuvių šventes. Specialistė įsitikinusi, kad šiuolaikiniai žmonės nori viską sumoderninti ir atmesti senuosius papročius, tačiau galbūt reikėtų žinoti, kad suvalkiečiai neturėjo Morės – tai žemaitiškas personažas, ir kepdavo kropelius, o ne blynus. „Naujovės gerai, bet turėkime kuo išsiskirti ir žinokime tai“, - teigė R. Vasaitienė.

Zanavykų krašto muziejuje rengiamos lietuviškų tradicijų populiarinimo, aiškinimo vaikams ir jaunimui popietės, kaukių gaminimo pamokos, parodos, šventės. Stengiamasi, kad jaunoji karta neužmirštų tradicijų, nes paaugliams tai, kas susiję su senove, apskritai tampa nelabai įdomu. Artėjant Užgavėnėms, muziejuje buvo surengta edukacinė popietė „Užgavėnių belaukiant“, kurios metu vaikai džiaugėsi savo sukurtais piešiniais, iš kurių žvelgė įvairūs Užgavėnių personažai, šoko, dainavo, žaidė žaidimus, ėjo ratelius.

Tad padainavus, pašėliojus, išsidūkus ir sočiai bei riebiai pavalgius prasideda ilgas ir liesas Gavėnios metas.

„Draugo“ inf.