Mano rašymas man niekada neatrodė vertingas

zelciuteSima KAZARIAN
 
Žymi rašytoja Dovilė Zelčiūtė praėjusią savaitę Šakių viešojoje bibliotekoje bendravo su šakiečiais ir atvirai pasakojo apie savo gyvenimą, ką jaučia rašydama dalykus, kurių nenorėtų, kad paskaitytų jos tėvai, bei kitas istorijas.
 
Nuotr. „Savo kūriniais ne kartą sukėliau įtampą savo artimiems žmonėms“,- atskleidė pirmosios erotinės poezijos knygelės Lietuvoje autorė D. Zelčiūtė.
 
„Nereikėtų galvoti, kad viskas, apie ką rašau, tai su manimi ir įvyko. Iš vienos pusės – viskas įvyko, iš kitos pusės – viskas yra ne taip. Todėl, kad gyvenimą rašantis žmogus perkuria, jis nerašo paraidžiui. Pamenu, draugė Jurga Ivanauskaitė man laiške rašė: „Džiaugiuosi, kad aš turiu mamą, kuri man yra stabdys nuo tam tikrų dalykų. Kad aš negaliu rašyti apie iškrypimus, perversijas, kad yra tai, kas sulaiko.“ Iš tiesų, tie artimi žmonės įpareigoja, nes tu žinai, kad jie skaitys. Niekada to nesakiau, bet kai tėvelis nustojo skaityti pats, man tapo lengviau, aš pradėjau daugiau sau leisti. Tu negali paleisti fantaziją, atmesti tuos etinius stabdžius, nes nežinia, kur ji tave nuneštų. Ar tai yra gerai kūryboje, aš nežinau, bet tai yra. Stabdis yra ir estetikos jausmas. Pamenu, išleido mano pirmąją erotinės poezijos knygą, na kokia ten erotinė, pagal dabartinius standartus tai juokas ima, bet tuo metu tai buvo viena naujesnių. Nunešiau Donaldui Kajokui į „Nemuno“ redakciją, tai kol jisai skaitė aš sėdėjau rausdama nuleidusi akis, o kai baigė skaityti, tai jis sėdėjo raudonas ir sakė: „Gerai, dedam.“ Nors ten nebuvo nei nuogų kūnų, nei nieko, tiesiog moters jausmai. Kai mama tėveliui davė knygą, tai paliko jį vieną ir išėjo į parduotuvę. Kai grįžo, jis sėdėjo baltas ir sakė: „Nieko aš čia nesuprantu.“ Tada ji liepė perskaityti jam kaip ne savo dukters tekstą. Jis perskaitė ir pasakė: „Viskas labai gerai.“ Dukra mano kūrybos negali skaityti. Ji pati rašo, duoda man skaityti savo eiles ir aš pati pagaunu, kad skaitydama galvoju ne apie tai, ką reikia: „Aha, o kodėl ji čia apie alkoholį rašo, o kodėl čia vėlai namo grįžau, hmmm?“  Ir pati savo kūriniais aš ne sykį sukėliau įtampą savo artimiems žmonėms, mamai, kuriai po mano romano „Gastrolės“ išleidimo galbūt ir kolegas buvo sunku susitikti mieste. Tačiau taip jau yra ir ne man vienai. Patiko perskaitytas toks sakinys, kad garsi rašytoja Virginija Vulf parašiusi savo romaną turėjo išvažiuoti iš to miestelio, nes ten būtų ją tiesiog suplėšę“,- pasakojo D. Zelčiūtė.  

Rašytoja teigė, kad kūryba yra ta niša, kurioje ji jaučiasi saugiai. „Kiekvienam žmogui ateina momentas, kai jis atranda nišą, kurioje jaučiasi saugus. Tai gali būti vaiko auginimas, mezgimas, sodo veisimas, gėlių auginimas, rašymas, bet kas, kas susiję su saviraiška. Dievas mus kviečia duodamas vienokius ar kitokius talentus ir jie vienas už kitą nėra pranašesni. Vokiškas pasakymas „vaikai-virtuvė-bažnyčia“ man labai tinka: norėčiau būti tokia, norėčiau skleisti ramybę, būti saugus uostas kitiems ir sau, tačiau rašymas nesuderinamas su ramybe. Turi įvykti kažkas labai skaudaus arba labai gero gyvenime, „susikratyti“, „persimalti“, kad iš to galėtum kažkaip išsivaduoti ir paliudyti pasauliui“,- teigė D. Zelčiūtė.

Rašytoja pasakojo ir apie pirmąją nesėkmę bei sėkmę, kai ji naiviai manė tapusi kone įžymybe. „Tėveliai dirbo teatre, taigi iš vienos pusės mane supo intelektualų pasaulis, iš kitos pusės -  visiškai valdiška mokyklos aplinka, kurioje jaučiausi gan nesaugi dėl savo padidinto jautrumo ir baimių. Pamenu, kaip būdama dar jaunesnių klasių moksleivė įkalbinau savo bendraklasę nusiųsti pirmuosius eilėraščius į „Moksleivį“. Parašėme laiškelius ir laukėme. Aš gavau atsakymą: „Negaiškite laiko“, o mano draugė: „Jūs teikiate vilčių“. Bet mūsų nei vienos neišspausdino. Vėliau aš įsimylėjau rašantį žmogų, tėvai skaitė poeziją ir garsiai, ir tyliai, ir vakaruose, tad rašyti nenustojau. Kai buvau septyniolikos, mano eilėraščiai buvo pirmąkart išspausdinti. Atsimenu, profesionalus fotografas padarė mano nuotrauką, man buvo sugarbanoti plaukai, juodai nuteptos blakstienos ir po tokia nuotrauka puikavosi mano eilėraščiai. Po publikacijos man atrodė, kad visi mane pažįsta, kad visi tuoj sveikinsis ir kalbės, autobuse važiavau neturėdama kur dėti akių, žinoma. Tokio sukrėtimo aš nepatyriau iki šio laiko“,- šypsojosi D. Zelčiūtė.

Pirmosios knygos išleidimas rašytojai buvo sunki patirtis. „Yra pirmosios knygos konkursas. Siunčia rankraščius iš visos Lietuvos trisdešimt, keturiasdešimt žmonių ir kelių žmonių komisija skaito, svarsto, kuris yra vertas knygos. Aš dalyvavau kelis kartus ir nepraėjau. Aišku, kilo daug nemalonių jausmų, kompleksų, baimių. Pirmoji knyga vis tik buvo išspausdinta, tačiau man buvo gėda, nes ji atrodė tokios pigios išvaizdos, be viršelių, lyg netikra knyga. Tačiau šiandien ji yra bibliografinė retenybė ir man labai brangi. Mano rašymas niekada man neatrodė vertingas, niekada aš tuo netikėjau. Kartais mane kankina tai, kad gal aš įsikalbu, kad esu rašytoja, čia aš prasisukau su ta literatūra ir dabar lipdau iš inercijos. Ir kur tas kriterijus? Dėl to kiekvienam rašančiam žmogui labai svarbus atliepas į jo kūrybą“,- neslėpė viešnia.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar pritariate šaukimui į karinę tarnybą iš karto po mokyklos?

klausimelis 06 21Albinas iš Staliorių:

Pritariu, savo pareigą kiekvienas turi atlikti. Tarnybos metu vyrukai suvyriškės, išmoks priimti rimtus sprendimus. Merginos tegul savanoriškai eina, ne koks Izraelis čia. Pats buvau kariuomenėje, patirtys, žinoma, visokios, bet šiaip į pliusą. Tiems, kurie abejoja, ar verta į šauktinius investuoti, vertėtų susimąstyti, kiek kainuoja profesionalios kariuomenės išlaikymas. Be to, jei atsitinka taip, kaip Ukrainoje, tai ką – negi tuos vaikus, kurie nieko iš viso nemoka, siųsti?

klausimelis 06 21 2

Audronė iš Veršių:

Nepritariu. Galvoju, kad reiktų jaunuoliams leisti pasimokyti, be to, nepatinka man prievarta. Lygiai tas pats su merginomis, jei tik pačios nori – valio. Pati tarnyba tikrai naudinga, reikalinga disciplinos ugdymui, o ir kitokia patirtis visada į gera. Jei būtų karas, manau, būtų visokių – ir tokių, kurie eitų tėvynę ginti, ir tokių, kurie bėgtų.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.