Genovaitė ir Klemensas Naujokaičiai jau pusę amžiaus gyvena Gelgaudiškyje. Genovaitė 45-erius metus dirbo dantų gydytoja Gelgaudiškio ambulatorijoje, 85-erių sulaukęs Klemensas – didelę dalį gyvenimo nesiskyrė su technika. Šeima užaugino dukrą Jūratę ir sūnų Andrių, sulaukė trijų anūkų ir proanūkio.
„Po studijų apie 1964 metus gavau paskyrimą dirbti dantų gydytoja į Gelgaudiškį. Susistabdžiau Šakiuose sunkvežimį, prie vairo ir buvo Klemensas. Pavežė iki Draustinės paleido ir sako – paeisit iki Gelgaudiškio, o pats nusuko link Jurbarko. Man išlipant dar sako – tai gal dar pasimatysim? Aš pasižiūriu, dantys reti ir sakau – ne, nemanau...“ – pažintį su būsimuoju vyru prisimena Genovaitė.
Klemensas taip pat nugrimzta į prisiminimus: jo gimtinė Pervazninkų kaimas, sako, per karą pasigavęs sunkią plaučių ligą, o tuometiniame kolūkyje „Žingsnis pirmyn“ teko ir arklius ganyti. Į Gelgaudiškį vyrą atvedė darbas, čia pradėjus veikti tuometinei Mašinų ir traktorių stočiai (MTS).
Klemensui Naujokaičiui per gyvenimą teko sėdėti daugiausiai už vikšrinių traktorių vairo, melioruoti laukus. Šiandien jis puikiai prisimena traktorių pavadinimus, jų mechanizmus ir gali pasakoti ilgiausias, su šiuo darbu susijusias istorijas. D. Pavalkio nuotr.
„Kolūkiai neturėjo žemės ūkio technikos, tai su MTS traktoriais važiuodavo laukų dirbti. Dirbdavau prikabinėtoju: sėdėdavau ant vikšrinio traktoriaus plūgo ir jį rankomis reguliuodavau. Lietus lyja, sušaldavai, o keisdavomės po parą. Iš pradžių traktoriai buvo varomi žibalu, pradėjau dirbti su vadinamu NATI, vėliau vikšriniu traktoriumi DT-54. Vėliau tik atsirado ratiniai traktoriai“, – apie anuometę techniką pasakoja Klemensas.
Šiandien senjoras mena ir sunkų praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio metą, kuomet be elektros ir šaltyje teko gyventi MTS bendrabutyje, maistą gamintis ant žibalinės viryklės, vadinamo kerogazo. MTS šalyje gyvavo iki 1958–1959 m., kai žemės ūkio technika buvo perduota kolūkiams.
Vėliau K. Naujokaitis su technika dirbo prie laukų sausinimo. Pasak Klemenso, prieš 60 metų jis gavęs vikšrinį buldozerį ruošdavo vietą melioracijos grioviui: raudavo medžius, nustumdydavo krūmus. Būdavo ir ekskavatorių, drenažo klojimo mechanizmų.
Kaip žinia, sovietmečiu žmones varė iš vienkiemių į gyvenvietes, vykdant melioraciją ir plečiant kolūkių laukus. Teiraujamės Klemenso, ar tai kaimus naikino melioracija?
„Žmonėms buvo skiriamos nemažos piniginės kompensacijos išsikėlimo iš sodybos atveju. Vieni susigundė eiti į gyvenvietes gyventi, bet buvo žmonių, kurie nesikėlė ir iki šiol gyvena savo sodybose, – pasakoja Klemensas. – Tekdavo griauti ir pastatus, versti žydinčius sodus. Jei sodyboje būdavo prūdas, tai su ekskavatoriumi dar jį pagilindavom ir viską suversdavom į jį... Visi žmonės kaip skruzdėlės ėjo iš tų laukų, toks buvo valdžios įsakymas...“ 
Klemensas Naujokaitis. D. Pavalkio nuotr.
Klemenso atmintyje daug prisiminimų, kuomet jam teko atlikti melioravimo darbus tuometiniame Lenino kolūkyje, kuris vienas iš pirmųjų atliko „kolchozinę kaimo gyvenviečių pertvarką“.
„Žmonės išsinešdavo iš namų daiktus, susikrauna į krūvutes... O jei nepasiimdavo, gavai įsakymą ir viską užstumdai...“ – pasakoja Klemensas pridurdamas, kad paskutinė jo darbovietė buvo Gelgaudiškio ambulatorija, kur dirbo vairuotoju.
Grįždama į savo ir Klemenso pažinties dieną, moteris pasakojo, kad vėliau Gelgaudiškyje juos likimas suvedė dar kartą ir jau 54-eri metai Naujokaičiai, kaip sakoma, gyvena ir „džiaugsme, ir varge“.
„Klemensas taikus žmogus... Nors retkarčiais užsiplieksdavo kaip ugnis... – šypsosi Genovaitė ir priduria: – Mano mama padėjo vaikus užauginti. Laikėm kiaulių, nutrijų, tik karvės melžti nemoku.“
Be abejo, smalsu sužinoti ir apie stomatologės darbą. Genovaitė tik atsidūsta ir pasakoja, kaip trūko pradžioje įvairių, ypač nuskausminimo, priemonių, pati net už savo lėšas įsigydavo grąžtelių, geresnių plombų.
Šiandien pas Naujokaičius mus palydi Klemenso bičiulis, fotografas Viktoras Vilčinskas, kuris primygtinai prašo papasakoti, kaip jaunuolis būdamas Klemensas nusipirko automobilį „Volga“, su kuriuo vežiojo vestuvininkus.
Viešnagė pas Naujokaičius užtrunka ilgai, apžiūrim išpuoselėtus Genovaitės gėlynus, daržus, Klemensas aprodo didžiulį namą, kiekvieną savo rankomis įrengtą kambarėlį, pastatytą pavėsinę, kur su kaimynu pažaidžia kortomis. Tik atsidūsta: „Tiek statyta, puoselėta, bet išleidus vaikus namai pasidarė lyg tušti, lyg per dideli...“
Deividas iš Keturnaujienos:
