J.Arštikaitienė: „Kiekvienas turime pradėti keistis nuo savęs...“

arstikaitieneAsta GVILDIENĖ
 
Pastaruoju metu vis dažniau diskutuojama apie tai, kas svarbiau: žinios ar įgyta patirtis, kokią vietą žmogaus gyvenime užima dvasiniai dalykai. Vis dažniau klausiama: ar mokykla, kuri daugeliui dvylikai metų tampa antraisiais namais ir įvairiausias žinias bando vienodai perteikti  skirtingiems vaikams, paruošia juos savarankiškam gyvenimui?
 
Nuotr. J.Arštikaitienė mano, kad blogiausia ne tada, kai vaikas bijo tamsos, bet tada, kai suaugę bijo šviesos.
 
Iš tiesų, kiek mokykla mus paruošė tolimesniam gyvenimui, mes sužinome užvėrę jos duris. Ne vienas murkdomės tarsi įmesti į balą, kol suvokiame, kad atskiro individo gyvenimui nėra parašytų taisyklių, kaip žingsnis po žingsnio teisingai gyventi. Net atestatas su pagyrimu daugeliui toli gražu nėra raudonas kilimas į šviesų rytojų – realybė greitai nuleidžia pakeltus optimizmo sparnus. Realiai mokytis gyventi pradedame tik baigę mokyklą. Paradoksalu, bet dažniausiai tos žinios, kurias susigrūdame į galvas, realiame gyvenime praranda savo vertę. Tada suvokiame, kad gavome vien tik nereikalingų teorinių žinių, o ne praktišką jų pritaikymą, kad nemokame gyventi ir džiaugtis šia diena, vertinti tai, ką turime, nemokame mylėti, atleisti, atsiprašyti. Socialinės pedagogės Jūratės Arštikaitienės teigimu, nemokame todėl, kad mūsų niekas to nemokė. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs ir nesigėdyti, jog kitiems atrodome keistoki, jog esame ne tokie, kaip visi kiti ir todėl aplinkiniai dažnai mūsų tokių kitokių nenori priimti.

„Esu įsitikinusi, kad mes visi gimstame geri, - tikino J.Arštikaitienė. - Kodėl mes pasikeičiame? Kodėl ne visi ieškome žvakės, kad išeitume iš tamsos?“ Socialinė pedagogė šviesą į mokyklą pradėjo nešti susipažinusi su profesoriumi Albertu Piličiausku, kuris tvirtino, kad mokytis reikia per jausmus, kad dvasinių priemonių privalumas atsiskleidžia lyg „ant delno“ tada, kai patenki į ugdymo instituciją, kurios vadovas sugeba bendruomenėje puoselėti tokias pamatines vertybes, kaip altruizmas, atjauta, aukojimasis. „Visos jos telpa meilėje žmogui. Meilėje, sudarančioje dvasingumo esmę“, - teigė profesorius.  Pasak J.Arštikaitienės, mokyti reikia su begaline meile savo dėstomam dalykui. Mokytojo akys turi spindėti, kad vaikai juo patikėtų. „Tikriausiai labiausiai dėkingi dvasingumo mokymui tikėjimo ir etikos dalykai, - svarstė ji. – Bet pažiūrėkime, dvylika metų vaikai mokosi tikybos, o išėję iš mokyklos, nežino, kas tai yra. Tai tik įrodymas, kad viskas priklauso nuo mokytojo. Pradedi suprasti, kad blogiausia ne tada, kai vaikas bijo tamsos, bet tada, kai suaugę bijo šviesos.“

Socialinė pedagogė tiki, kad dabar daug kas, mokydami vaikus, sugrįžta prie dvasingumo, tik to neįvardija. „Bijome vieni kitiems pasakyti gerus žodžius, apsikabinti. Tai nuo to ir reikia pradėti, - įsitikinusi ji. - Pirmiausiai mokai už viską dėkoti ir kitam komplimentą pasakyti, po to prieini prie gerų darbų. Yra mokytojų, kurie negali ugdyti šių dienų mokinių, nes patys nieko viduje neturi. Reiškia, negali ir nieko duoti.“  Kaip teigė prof. A.Piličiauskas, šiandien svarbiausia - vidinės vertybinės orientacijos, žmogaus dvasiniai idealai, vaikų ugdymas per gėrį ir grožį.  „Bet kaip pirmiausiai mokytoją išmokyti to mokyti? Suprasti, kad jis turi pasikeisti, jei nori, kad mokinys pasikeistų?“ – klausė J.Arštikaitienė. – Nereikia stebėtis, kad vieno mokytojo pamokoje vaikas elgiasi vienaip, o kito – kitaip. Kai mes patys keičiamės, pastebime, kad  ir mus supantys žmonės taip pat nerealiai pradeda keistis. Kartais atrodo, kad visai nieko nedarai, kad kažkuo pritrauktum, o vaikai vis tiek patys ima ir ateina.“

Šiandien gausu visokiausių sėkmės ir laimingo gyvenimo mokyklų, meditacijų sodybų. Socialinės pedagogės teigimu, pabūni ten ir suvoki, kad mokyti gyventi reikia nuo mokyklos suolo. „Ir visai nesvarbu nuo ko pradedi -  nuo jogos,  nuo kvėpavimo, ar meditacijos, - teigė ji. -  Viskas yra susiję. Svarbiausia gyvenime yra tai, ko iš mūsų niekas negali atimti, ko negalime prarasti – ne materialiniai, o vidiniai mūsų lobiai. Svarbu parodyti kryptį – numesti banano žievę, kad paslystų ir pamatytų viską kitaip...“ Jos manymu, mokytojai turi suprasti, kad paskutiniu metu vaikai gimsta visai kitokie ir jiems ankšta aplinkoje, kur jie gyvena ir mokosi. Jų negalima įsprausti į jokius rėmus. Kaip suaugusieji dažnai mėgsta save įsirėminti, susitapatindami su savo profesija. Dažnai girdime sakant: „Aš – mokytojas“, „Aš – teisininkas“... „Pirmiausiai – esame žmonės. Turime tai suprasti, - teigė J.Arštikaitienė. – Kitaip, jei vieną dieną neteksi to darbo, tai tuoj save iš vidaus susigrauši. Jei būtų mano valia, visus mokytojus šiandien išleisčiau į pensiją. Jie galėtų džiaugtis, kad nereikia dirbti. Į mokyklas ateitų jauni žmonės, kurie įneštų naujo vėjo... Taip yra užsienyje, bet dar nėra pas mus...“

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate seimūno G. Surplio idėją liepos pirmąjį šeštadienį paskelbti Giminių diena?

klausimelis 06 11Irena iš Lukšių:

Manau, kad tolstančius giminaičius vargu ar kas begali suartinti, bet gal į naudą būtų. Galbūt pirmais metais ir neprigytų, bet ilgainiui taptų sava, žmonės kaip per kokias Jonines susieitų. Dabar tikrai daromės kaip robotukai – bėgi, bėgi... Pas mus aplinkoje silpnėja giminių ryšiai, net nežinau, kas dėl to kaltas, gal kompiuteriai, naujos technologijos. Žmonės pavargę, kažkas tikrai ne taip darosi. 

klausimelis 06 11 2

Antanas iš Šakių:

Teigiamai, šventės visada smagu. Nežinau, kaip ji galėtų būti švenčiama, manau, nuo giminių skaičiaus priklauso – turiu draugų, kur daug giminių, jie užsisako sodybas, šventė ne vienos dienos išeina. Aš nelabai daug giminių turiu, mažame rate išsitenkam, o ir šiaip, senas jau, nelabai kam įdomus... Manau, tokios progos gali svarbiomis tapti. Anksčiau kitaip būdavo, o dabar žmonės tolsta, kraustosi į užsienį jaunimas. Liūdna labai dėl to.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.