Šiemet brandos egzaminai rajonan atnešė du šimtukus – jais įvertinti Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai Ugnė Štrimaitytė ir Liutauras Mureika, aukščiausio kalibro žinias pademonstravę kalbų moksluose. Tradiciškai šnekiname geriausius, kuriuos jau kitą savaitę pagerbs ir posėdžiauti susirinksianti taryba.
U. Štrimaitytė jums, mieli skaitytojai, jau pažįstama. Pirmą kartą apie Ugnę rašėme dar 2016 m., kai ji, būdama ketvirtoke, pradinukų meninio skaitymo konkurse perskaitė Rūtos Lukšienės tekstą „Besmegeni, neliūdėk“ ir, be abejo, susižėrė apdovanojimus. Na ir štai – nuo pat mažens pasiekimais šioje srityje grįstas kelias merginą galiausiai atvedė iki šimtuko, kurį Ugnė gavo iš lietuvių kalbos ir literatūros egzamino (mokyt. Rasa Bublaitienė).
„Lietuvių kalba lydi mane visą gyvenimą, nuo ankstesnių klasių pradėjau savo kelionę meniniame skaityme – skyniau laurus. Šiais metais pavyko puikiai pasirodyti ir šalies etape, užimant antrąją vietą! Taip pat įvairios užklasinės veiklos, konkursai tobulino ne tik iškalbą, bet ir platino suvokimą apie literatūrą. Su knygomis mane sieja labai glaudus ryšys – tai ne tik turiningas laiko praleidimo būdas, bet ir savęs ugdymas. Jas labai myliu nuo mažų dienų, net buvimas tarp jų mane įkvepia“, – sako abiturientė.
Anot jos, egzaminas didelio ir ypatingo pasiruošimo nereikalavo, mat į mokyklą ji visuomet eidavusi su mintimi, jog iš pamokos viską reikia pasiimti čia ir dabar.
„Aktyvus klausymasis kartais atneša daugiau rezultatų negu sausas kalimas namuose. Be to, turėjau labai puikią mokytoją, kurios buvo įdomu klausytis per pamoką. <...> Atsivertus užduočių lapą lengviau atsikvėpiau, nes temos tikrai pasirodė paprastos. Rinkausi literatūrinio rašinio temą „Muzikos atskleidimas literatūroje“. Ji man pasirodė artima, taip pat gerai išanalizuota per pamokas, tad iškart žinojau, apie ką rašysiu“, – patirtimi dalijasi mergina, pridurdama, kad per egzaminų sesiją šiek tiek streso vis tik būta, o šį kėlė nuojauta, kad nuo egzaminų priklauso visa ateitis.
Na, o ateitį į naująjį gyvenimo etapą drąsiai ir nekantriai žengianti Ugnė sieja su sveikatos mokslais.
„Nors liūdna palikti mokyklą, draugus, bet žinau, kad čia išmoktos pamokos mane lydės visą gyvenimą, mokytojai, kurie palaikė sunkiausiais etapais, taip pat liks neužmiršti. Šiltas bendravimas ir ryšys su jais ir sukūrė mokykloje draugišką bei šiltą erdvę. Tikri draugai, kuriuos susiradau, taip pat žinau, nepaliks ir bus su manimi tolesniuose gyvenimo etapuose. Tikiuosi įstoti į sveikatos mokslų sritį. O daugiau planų nelabai ir turiu, labiausiai norisi po truputį atrasti save, išmokti gyventi savarankiškai“, – džiaugiasi ji.
Reflektuojant metus, praleistus mokykloje, su abituriente pagvildenome ir kiek linksmesnį klausimą – jei ji turėtų sprendžiamąjį balsą, kokio dėstomojo dalyko mokyklinėje programoje nebeliktų, o koks atsirastų?
„Nepanaikinčiau nė vienos pamokos, bet manau, kad jos turėtų būti individualesnės. Visi esame labai skirtingi: vieni domisi daile, kitiems labai reikia muzikos, dar kitiems tai yra visiškai nereikalinga. Mano nuomone, svarbu yra tobulinti mokinių žinias bei sugebėjimus, leisti patiems mokiniams išsirinkti, kas jiems įdomu ir reikalinga. O kalbant apie antrą klausimo dalį – jeigu galėčiau ką nors pridėti, manau, kad tai būtų gyvenimiškos pamokos. Mano žiniomis, tokios jau atsirado jaunesnėse klasėse. Manau, kad būtų svarbu mokyti vaikus etiketo, finansinio raštingumo, laiko valdymo ar net praktinių įgūdžių – mados gudrybių, darbo paieškos subtilybių“, – svarsto U. Štrimaitytė.
Kitas šimtukininkas, nepriekaištingas anglų kalbos žinias pademonstravęs Liutauras Mureika (mokyt. Audronė Cibulskienė) spaudos akiratyje taip pat nuo mažų dienų – dar 2015 m. rašėme apie jo pasiekimus varžytuvėse „Tarmių lobynai“, vėliau apie pergales anglų kalbos, biologijos, geografijos, matematikos olimpiadose ar net... žvejų varžybose!
Pasiruošimui brandos egzaminams Liutauras daug laiko neskyrė – anot jo, tam visiškai pakako pamokų.
„Pasiruošdavau namų darbus ir sutelkdavau dėmesį pamokose, o mano mokymosi metodai buvo paprasti – perskaityti teoriją ir pritaikyti tai uždaviniuose. Pakankamai gerus anglų kalbos pagrindus gavau, kai buvau mažas, o atsirado jie žiūrint filmukus. Tolimesnę raidą lėmė kompiuteriniai žaidimai, filmai, anglų kalbos pamokos“, – pasakoja vaikinas.
Liutauro teigimu, žvelgiant į visą egzaminų sesiją, didžiausią nerimą jam kėlė lietuvių kalbos egzaminas, mat šis buvo pirmasis, o ir rašymo įgūdžiai, anot jo, kartais pakiša koją. Vis tik finale rezultatais jis liko patenkintas, nors, kaip juokiasi vaikinas, visada norisi geriau.
Puikius rezultatus ne tik anglų kalboje, bet ir tiksliuosiuose moksluose pademonstravęs abiturientas (iš matematikos egzamino Liutauras gavo 98 balus, tad tik per plauką nenusiskynė antrojo šimtuko!) ateitį sieja su inžinerijos kryptimi.
„Planas toks – įstoti į KTU, į elektros inžinerijos kryptį. Nuotaikos yra džiugios, kadangi 12 metų mokiausi dėl šito žingsnio, tačiau taip pat ir nostalgija jau apima pagalvojus apie mokyklą... O jei tiksliau – apie visas kitokias pamokas, kurias prakalbėdavom su mokytojais apie gyvenimą. Taip pat pagalvojus apie pertraukų laiką ir „langus“, praleistus su draugais, apie pabėgimus iš pamokų... Apie tai, kaip lengva būdavo po pamokų iškart susitikti su draugais, nes tuo pačiu metu būdavome laisvi. Didelę dalį laiko užimdavo liaudiški šokiai kolektyve „Pynė“ – pasiilgsiu kolektyvo ir ilgai ugdyto bendrumo jausmo. Kitas gyvenimo etapas kelia šiek tiek nerimo, tačiau jis yra labai laukiamas“, – nuotaikomis dalijasi Liutauras.
Paklaustas to paties klausimo kaip ir Ugnė – jei būtų jo valia, kokio dėstomojo dalyko mokyklinėje programoje nebeliktų, o koks atsirastų – Liutauras atsako taip, kaip ir dera būsimam inžinieriui.
„Kadangi jau vienuoliktoje klasėje galėjome pasirinkti dalykus, kuriuos norime mokytis, tai nejaučiu neapykantos jokiam dalykui, nespėjau pajausti. O svarstant apie tai, kas galėtų atsirasti – seniau būdavo pamokos apie techniką, kurios supažindindavo su dalimis, veikimo principais ir t. t. Aš sugrąžinčiau šį dalyką“, – sako L. Mureika.