Lietuvą jau ne vienerius metus kamuojantis mokytojų stygius po truputį beldžiasi ir į mūsų savivaldybę. Nors situacija dar nėra kritinė, tačiau tendencija aiški – jau dabar rajono ugdymo įstaigoms trūksta keliolikos specialistų.
Kaip teigia Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas, neseniai buvo atliktos apklausos, po kurių paaiškėjo, kad situacija yra tokia: specialiųjų pedagogų trūksta Šakių „Žiburio“ gimnazijai, Sintautų pagrindinei mokyklai, Šakių ikimokyklinio ugdymo įstaigai „Maži žingsneliai“ ir Gelgaudiškio „Šaltinio“ ugdymo centrui. Kidulių pagrindinei mokyklai trūksta rusų kalbos mokytojo, Gelgaudiškio pagrindinei mokyklai – chemijos ir technologijų mokytojų, Lukšių Vinco Grybo gimnazijai – muzikos ir ikimokyklinio ugdymo mokytojų, Griškabūdžio gimnazijai – muzikos mokytojo, „Mažiems žingsneliams“ – meninio ugdymo mokytojo, Šakių rajono meno mokyklai – chorvedžio ir koncertmeisterio. Ypač specifinių poreikių turi „Šaltinis“ – be specialiojo pedagogo, čia trūksta ir psichologo, ergoterapeuto, judesio korekcijos specialisto.
Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Dariaus Aštrausko teigimu, nors padėtis ir nedžiuginanti, tačiau ji dar nėra kritinė. Prasčiausia situacija su specialiaisiais pedagogais, nes būtent jų jau dabar trūksta labiausiai, o vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, daugėja. D. Pavalkio nuotr.
Tiesa, pagrindinėse platformose, kuriose darbdaviai ieško darbuotojų, figūruoja tik kelios ugdymo įstaigos. Štai Užimtumo tarnyboje galima rasti tik „Šaltinio“ ir „Mažų žingsnelių“ užklausas, o specialiame Švietimo portale, fiksuojančiame pedagogų poreikį, pasimato „Maži žingsneliai“ bei fizikos ir astronomijos ieškanti Šakių „Žiburio“ gimnazija („Draugo“ žiniomis, dar vienerius metus mokytojauti čia buvo įkalbėtas dabartinis fizikos mokytojas Jonas Jokimaitis).
O kokios tokios situacijos priežastys, kodėl norinčių dirbti pedagoginį darbą regionuose, kaip, beje, ir miestuose, atsiranda vos vienas kitas? Ilgus metus vokiečių kalbos mokytoju dirbęs D. Aštrauskas svarsto, jog čia svarbūs tampa keli momentai – nepastovumas, vaikai ir tėvai.
„Jei dirbi pilnu krūviu vienoje įstaigoje, atlyginimas mokytojo tikrai nėra blogas. <...> Iš kitos pusės, šiame darbe nėra apibrėžtumo. Niekas neturi stovėti vietoje, bet kai visko tiek daug – ir įtraukusis ugdymas, ir ugdymo turinio keitimai, ir įvairūs, kartais net po kelis supuolantys projektai, na, truputį išmuša žmones. Norisi stabilumo. Dar vienas momentas – darbas darosi vis sunkesnis, nes vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, skaičiai yra didesni negu prieš 10 metų. Apskritai mokykla po truputį darosi ne ugdymo, o socialinių paslaugų įstaiga – norima, kad joje būtų viskas, kad mokytojai viską išmanytų, gebėtų, sutvarkytų, padarytų. O jei kažkas nutinka, tai kas kaltas? Mokytojas. Be to, ne mažiau svarbus ir tėvų požiūris. Labai suprantama, kad kiekvienas nori savo vaikui geriausio, bet reikia įvertinti tiek mokyklos, tiek paties vaiko galimybes“, – sako D. Aštrauskas.
Šiemet pedagogikos studijas baigusi kraštietė Gustė Žukauskaitė sako, jog dauguma būsimų mokytojų pradeda dirbti jau studijų metais, įsitvirtina miesto mokyklose. Būtent tai ji laiko bene svarbiausia priežastimi, kodėl jauni specialistai nebegrįžta į regionus. VDU nuotr.
O kaip situaciją mato „deficitiniai“ jauni pedagogai? Teiraujamės Vytauto Didžiojo universiteto pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo programos absolventės, nuo rudens Švietimo vadybos magistrantūros studijas pradėsiančios kraštietės Gustės Žukauskaitės. Anot jos, D. Aštrausko pastebėjimai labai taiklūs, tačiau prie jų galima pridėti dar vieną svarbų aspektą – administraciją.
„Manau, esminis dalykas, kodėl mokytojai neina į mokyklas arba išeina ir nebegrįžta, – mokyklos atmosfera, kurią didele dalimi lemia administracija. Jų požiūris, noras išsaugoti specialistą, pastovėti už jį prieš tėvus yra išties labai svarbus. Be to, reikia suprasti, jog su laiku žmonės keičiasi. Jaunesnėms kartoms labai svarbus individualus dėmesys. Kai jo negauna valstybinėse mokyklose, pedagogai patraukia į privačias, kur šio apstu“, – svarsto vienoje iš Kauno mokyklų keletą metų dirbanti G. Žukauskaitė.
Anot merginos, kalbant apie administraciją, šioji regionuose dažnai būna kur kas mielesnė ir labiau įvertinanti, tačiau baigę studijas jauni mokytojai traukti į mažesnius miestelius vis tiek nepanorsta.
„Per studijų metus turime kelias praktikas, pirmajai žmonės dažnai dar grįžta į savo mokyklas. Aš pati ne išimtis. Vis tik per studijų metus įsitvirtini mieste, kai kurie netgi sukuria šeimas. Dauguma studentų pradeda dirbti miesto mokyklose studijų laikotarpiu, jeigu jiems patinka, jie nemato prasmės keisti savo darbovietę, todėl apie regiono mokyklas net nemąsto. Nežinau, kaip šią problemą reikėtų spręsti, kaip tų mokytojų pritraukti, kai net mieste jaučiamas didelis trūkumas, o žmonės, pabaigę pedagogikos studijas, neretai nusuka dirbti visai kitur. Skatinamosios priemonės rajone geros, tikrai ne visos savivaldybės duoda 20 tūkst. eurų įsikūrimui. Galbūt vertėtų pasvarstyti apie platesnę kelionės į darbą kompensavimo programą, dengiant ne tik išlaidas, bet ir kelionės laiką įtraukiant į darbo laiką“, – mintimis dalijasi kraštietė.
Savivaldybės skiriami 20 tūkst. eurų įsikūrimui, kompensuojamos kelionės į darbą išlaidos, pedagogui nuo darbovietės gyvenant toliau nei 10 km, nėra vienintelės paskatinimo priemonės. Pasak D. Aštrausko, ieškoma ir kitų kelių – pvz., jau dirbantiems mokytojams siūloma kompensuoti 50 proc. persikvalifikavimo studijų kainos. Kaip juokavo skyriaus vedėjas, anksčiau apie tokias privilegijas ir sąlygas mokytojai, tarp jų ir jis pats, net negalėjo pagalvoti. Dabar viskas yra, tik norinčiųjų tomis paskatomis naudotis, deja, ne itin daug...
Nijolė iš Gelgaudiškio:
