Birželio 22 dieną Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje su parapijiečiais atsisveikino į Romą studijuoti išvykstantis vikaras Arminas Lukoševičius. Jį  liepos 6 dieną pakeitė kunigas Vitalij Volodkovič, iki šiol tarnystę Dievui ir žmonėms atlikęs Kalvarijos Švč. M. Marijos Vardo parapijoje. Šiandien ir kalbiname jį, norėdami pristatyti savo skaitytojams.

 

 

Iš Vilniaus kilęs Vitalij Volodkovič,  prieš trejetą metų  kunigu įšventintas Vilkaviškio katedroje ir trejus metus vikaravęs Kalvarijos Švč. M.Marijos Vardo bažnyčioje prasitarė, kad Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos tikintieji jį priėmė ypač šiltai ir draugiškai.  „Matėsi, kad jie laukė kunigo ne kaip kažko didingo, o kaip paprasto žmogaus, kuris su jais melstųsi ir jiems patarnautų, - savo įspūdžiais dalijosi naujasis vikaras. - Pirmas įspūdis – aktyvi ir šilta bendruomenė, kurios gretose daug jaunimo. Žmonės čia šypsosi daugiau, nėra tokie paniurę ir galvojantys tiktai apie pinigus ir mirtį.“

Pasak kunigo V. Volodkovič,  jis čia nesitikėjo tokio nuoširdaus priėmimo, tokio betarpiško bendravimo ir kartu tokios pagarbos ir nesavanaudiškos meilės kunigo tarnystei. „Svarbiausia, kad šie visi jausmai nėra perdėti. Kunigui čia nesilenkiama kaip kažkokiam stabui, - atviravo jis. – Žmonių jaučiama pagarba – nuoširdi.“ Pašnekovas prasitarė, kad Šakiuose jis lankėsi ir anksčiau. Jam patiko, kad čia daug žalumos, kad miesto centre tyvuliuoja vandens tvenkinys. Dabar jau tapo įpročiu kiekvieną vakarą išeiti pasivaikščioti aplink tvenkinį, kur galima atsigauti, pajusti Dievo buvimą šalia.   

Paklaustas, kas padarė įtaką kunigystės pasirinkimui, vikaras prisiminė, kad nebuvo kažkokio gyvenimo lūžio, kuris būtų  jį nukreipęs šiuo keliu. „Nuo vaikystės močiutė  mane vedėsi į Šv. Dvasios bažnyčią, kurioje dominikonų vienuoliai atlieka gražias pastoracines pamaldas, kunigai, aukodami Šv. Mišias betarpiškai bendrauja su vaikais, duoda saldainių, - pasakojo kunigas V. Volodkovič. – Tai man labai patiko ir paskatino įsilieti į patarnautojų luomą. Vėliau Pirmoji Komunija, Sutvirtinimo sakramentas, čia tarnavusių kunigų pavyzdys, įsiliejimas į Neokatechumeninio kelio bendruomenę, kurios tikslas atskleisti Krikšto malonę, kurią gavome, kai buvome maži, nes užaugę jos daugelis nesuprantame. Visa tai turėjo įtakos mano apsisprendimui.“

Tiesa, abejonių prieš stojant į Vilniaus kunigų seminariją buvo. „Po vidurinės baigimo niekur neskubėjau, metus laiko svarsčiau. Juk pasirinkus kunigo kelią įsipareigoji visam gyvenimui. Atsižadi šeimos, galima sakyti, atsižadi pats savęs, tačiau tai darai savo noru, niekieno neverčiamas“, - atviravo stiprybės iš maldos besisemiantis vikaras. Jis įsitikinęs, kad malda yra dvasios maistas. Jei duona kasdieninė sustiprina kūną, tai malda – dvasią. Aišku, kiek gali išgyventi be vieno ar kito maisto, priklauso nuo kiekvieno asmeniškai.

Kunigo V.Volodkovič teigimu, kas yra kunigystė – pašaukimas ar profesija, žmonės supranta skirtingai. „Viena aišku, jei kunigystė būtų profesiją, ją galėtų pasirinkti kiekvienas, - įsitikinęs pašnekovas. – Manau, tai daugiau nei profesija, nes kunigystė reikalauja visiško atsidavimo žmonėms visą parą, nes kunigas nėra žmogus, kuris dirba nuo 8 val. ryto iki 5 valandos vakaro. Nusiimu kunigo drabužius ir jūs manęs netrukdykit. Kunigas tarnauja žmonėms 24 val. per parą ir nėra skirtumo, kada žmogus kreipsis į tave pagalbos – dieną ar naktį.“

Kunigystės kelias nėra lengvas, tačiau, pasak pašnekovo, sunkiausia būti tiesoje prieš save patį ir kitus žmones. „Kaip gali mokyti kitus to, ko pats nedarai. Jei viena sakysi, o kitaip elgsies – būsi melagis, - atviravo vikaras. – Turi mokėti įsiklausyti į kiekvieną žmogų. Nebarti jo, nepavaryti, jei jis ateina po daugelio metų, o pagalvoti, kaip jį įtraukti į bendruomenę.“

Pašnekovo nuomone, tikinčiųjų bendruomenė – viena didelė šeima, kuri turi būti vieninga, dirbti kartu kaip vienas kumštis, padėti vienas kitam. Tai ypač juntama bendraujant su žmonėmis neformalioje aplinkoje po Šv. Mišių, kalbantis prie arbatos puodelio.  „Daugelis  galvoja, kad kunigas ir žmogus yra dvi skirtingos asmenybės ir todėl prieiti prie kunigo kažko paklausti dažnai nedrąsu, - atviravo vikaras. – Tačiau neformalus bendravimas suartina žmones ir jie tampa viena didele šeima. Kunigas turi ne sėdėti klebonijoje užsidaręs ir laukti, kol pas jį kas nors ateis, o sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, - eiti į žmones ir bendrauti su jais. Kitaip bažnyčia ištuštės.“