Iki Šv. Kalėdų liko tik dvi dienos. Kaip jas pasitinkame? Ką darome laukdami didžiųjų metų švenčių? Mažai kas susimąsto apie tikrąją jų esmę. Pasak Kvėpavimo terapijos meistrės, VšĮ „Kvėpavimo terapijos centras“ įkūrėjos ir vadovės bei RBI (Rebirthing Breathwork International) narės Dalios Beatos Kasmauskaitės, šiandien mes pernelyg daug investuojame į savo išorę ir labai mažai rūpinamės savo vidumi.

 

 

„Ko mokė Jėzus? – klausė Dalia Beata. -  Kaupti ne materialius, o dvasinius turtus. Tuos, kurie nerūdija, kurių negalima pavogti, kurie yra mūsų viduje. Tereikia juos iki blizgesio nušveisti. Tai lietuviai žinojo nuo seno. Prieš Šv. Kalėdas jie darė apsivalymus, savotiškas askezes – susilaikė nuo maisto, nuo linksmybių, nekėlė vestuvių. Mūsų protėviai didžiąsias metų šventes pasitikdavo apsivalę ne tik kūnu, bet ir siela, išsigryninę. Ar dabar tai darome?“

Dalios Beatos teigimu, kvėpavimo turo, kurį ji veža per visą Lietuvą, idėja ir yra padėti apsivalyti. Kvėpavimas valo giluminius žmogaus sluoksnius. Tai yra fizinio kūno atpalaidavimas, įvairių baimių, įtampų paleidimas. Džiugu girdėti, kai pusę amžiaus nugyvenusi moteris po kvėpavimo seanso pasako: „Aš per šitiek metų pirmą kartą gyvenime savo širdyje pajutau Šv. Kalėdas!“ „Tai didelis pasiekimas“, - tvirtino Kvėpavimo terapijos meistrė, teigdama, kad daugelis žmonių netiki, jog kvėpavimo metu galima taip apsivalyti ir viską paleisti – pykčius, nuoskaudas, neatleidimus, skausmus.“ Matyt, ne veltui ture „Kvėpuok, Lietuva!“ šiemet dalyvauja daugiau nei 600 žmonių. Tarp dešimties didžiųjų miestų – ir Šakiai. Čia į kvėpavimo seminarą  susirinko maždaug 40 rajono gyventojų, o Vilniuje organizuojama pakartotinė sesija – tiek daug atsirado norinčiųjų, kad visi netilpo.

„Liežuvis – skonio ir kalbos valdovas.  Ne veltui sakoma, kad tai yra paskutinės durys prieš Dangų, - teigė Dalia Beata. - Besaikio valgymo ir besaikio kalbėjimo suvaldymas yra labai didelis pasiekimas. Tai panašu į medžio genėjimą. Jei šakos neretinamos, vaisiai būna maži. Askezės yra pojūčių apkarpymas tam,  kad žmogus duotų vaisių, būtų ramus, tarnautų kitiems, atskirtų grūdus nuo pelų.“ Iš tiesų, kai tik mes be saiko tenkiname savo pojūčius - einame į ligas, skausmą ir kančią. Todėl dvasiniu keliu einantys žmonės daro įvairias praktikas – medituoja tyloje, pasninkauja, stengdamiesi visas savo gyvybines jėgas sulaikyti savo viduje, o ne iššvaistyti  į išorę. Pasak Kvėpavimo terapijos meistrės, tai mūsų protėviai žinojo ir tai darė, kad vėliau galėtų švęsti savo dvasioje – virsmas, vykstantis gamtoje ypatingą naktį, įvykdavo ir jų viduje.

Dabar, kai trumpos dienos ir ilgi tamsūs vakarai – pats laikas ieškoti šviesos savyje. Kvėpavimo seansas – tai visapusiško žmogaus kūno ir proto sistemos apvalymo praktika ir savotiška dvasinė patirtis. Visų pirminių religijų atstovai – žyniai valdovams perduodavo žinias iš dvasių pasaulio. Iš kur jie gaudavo tas žinias? Ogi, jie visi naudodavo kvėpavimo praktikas -  mokėjo sustabdyti kvėpavimą, jį perkeisti. „Savyje nešiojamės labai daug nereikalingų dalykų, kurie mus stabdo, neleidžia augti, netgi mums kenkia. Kad sugebėtume išspręsti mumyse esančias problemas, mūsų sąmonė turi išsiplėsti, - dalijosi išmintimi Dalia Beata. -  Išplėsti sąmonę padeda patirti sunkumai, po kurių žmogus tampa išmintingesnis, ir kvėpavimo seansai, kurių metu išskleidžiame save kaip audinį.“

Kiekvienas patyrimas mumyse palieka įspaudą. Todėl sakoma, kol maži vaikai auga, jiems reikia suteikti kuo daugiau teigiamos emocinės patirties. Jie turi matyti laimingą mamą, saulėtekį, rasos lašelį, muilo burbulą ir daugybę kitų emociškai malonių dalykų.  Visa tai, pašnekovės teigimu, kaip laimės kraitis, su kuriuo vaikas gali eiti į pasaulį, nusėda jo viduje. „Jei mes to negauname, o tik nuolat girdime smerkiančius žodžius ir tai, kad mūsų atsiradimas buvo netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, tada savyje uždarome skausmą, pyktį, nepasitikėjimą, menkumo jausmą. Ir tai mes dalijam kitiems, - tvirtino Dalia Beata. - Visa atmintis vibruoja mūsų ląstelėse...“

Tėvai, šeima, giminė, aplinka yra mūsų praeitų gyvenimų karma. Atėjusi siela pasirenka tai, ką pati neša. Todėl reikia suvokti, kad to, kokioje šeimoje, kokiame mieste, kokioje šalyje gimstame, esame to verti. Pasak Kvėpavimo terapijos meistrės, ir meilės mums tėvai davė tik tiek, kiek turėjo. Kiek mes turim, tik tiek ir duodam. „Gaunasi uždaras ratas. Kaip jį nutraukti? Reikia atrasti taką į širdį, taką į sielą, į tai, kas mes esame, - mokė ji. - Visi šventraščiai, visos religijos, visi dvasiniai mokytojai sako, kad žmogus nėra kūnas, kad jis yra sielos kibirkštis, kad viduje yra begalinė meilė ir šviesa, išmintis, nuojauta ir Dievo vedimas. Žmogus gali lankytis bažnyčioje, galva daužyti grindis ar be paliovos melstis nuo ryto iki vakaro, tačiau, jei jis yra tamsoje, jis negirdi Dievo vedimo, jis negauna atsakymų.“

Vadinasi, žmoguje yra sukaupta daug kliūčių, daug trukdžių. Mūsų viduje skambantis balsas pataria, ką mums reikia daryti, tačiau jis dažnai būna tarsi uždengtas mūsų neišmanymu, klaidomis ir nuodėmėmis. Senąja aramėjų kalba, kuria kalbėjo Jėzus Kristus, žodis „nuodėmė“ reiškia  „nepataikyti į taikinį“. Tiesa ta, kad mes labai dažnai nepataikome į taikinį. Tai galima ištaisyti kvėpuojant prana (prana – visos gyvos būties pagrindas, gyvybės tėkmės gėrimas). Dalios Beatos teigimu, šio kvėpavimo technika leidžia paleisti viską, kas sukaupta mūsų ląstelių atmintyje ir atrasti kelią į tai, kas iš tiesų yra mūsų širdyje.

Kai mūsų sąmonė išsiplečia, mes pamatom, suprantam ir atleidžiam. Visi žmonės, kuriuos sutikome savo gyvenime, buvo atsiųsti tarsi iš Viršaus. Viskas turi savo priežastį. „Visos susiklosčiusios situacijos yra gyvenimo pamokas, kurias mes gauname tam, kad kažką suprastume. Ir skausmą išgyvename tam, kad kažką išmoktume. Todėl į gyvenimą turime žiūrėti, kaip į pamoką, ir būti mokiniais, - tvirtino Kvėpavimo terapijos meistrė. - Kvėpavimo praktika suteikia ypač didelį savęs pakylėjimą. Tikras stebuklas, kad per valandą iš žmogaus pradeda byrėti pykčiai, baimės ir kitos negatyvios emocijos, gyvenančios skirtingose žmogaus kūno vietose, sukauptos pajutus įtampą, sulaikius kvėpavimą.“

Ne vienam šiuo laukimo laikotarpiu kyla klausimas: „Kaip išmokti besąlygiškai mylėti ir tapti mylimu?“ Pasak  Dalios Beatos, būti mylimam yra nuopelnas – pasekmė to, kad žmogus moka mylėti. „Krūtinėje esanti įtampa – fizinis blokas uždaro širdį. Todėl daugelis žmonių negali kvėpuoti pilna krūtine. Gali įkvėpti nepilnai. Ten, kur neina įkvėpti, ten yra uždaryta gyvybės tėkmė, - sako ji.  – Juk, jei žemė įšalusi, joje negali augti gėlės. Jei nėra tėkmės, vidaus organai negauna pakankamai maisto, pakankamai deguonies. Žmogus jaučia, nuolatinį nuovargį, jėgų nebuvimą. Jį sukausto įtampa. Tai – ledas, kurį galima ištirpdyti kvėpavimo seanso metu. Kai ištirpsta ledas, dingsta įtampa ir žmoguje atsiveria netikėčiausi talentai. Viena moteris po kvėpavimo seminaro netgi pradėjo kepti pyragus, ko iki tol niekada nebuvo dariusi. Šeima liko maloniai nustebinta.“

Tad kuo giliau kvėpuosime, tuo iš giliau valysimės. Kvėpavimas iškelia atmintį, lyg šluota iššluoja mintis, išplauna emocijas. Žmogus suvokia problemų priežastis ir atleidžia, nes jam tada jau neskauda. Tad sutikime Šv. Kalėdas apsivalę ir kūnu, ir siela, ištirpdę viduje ir nuoskaudas, ir pykčius. Dalinkimės meile!