Taip yra nustatyta, kad kiekvienos šalies vyskupai maždaug kas penkerius metus vyksta susitikti su Šventuoju Tėvu. Šio vizito metu jie taip pat aplanko pagrindines Katalikų Bažnyčios institucijas – Kongregacijas bei Popiežiškąsias tarybas, kuruojančias atskiras, Bažnyčiai svarbias veiklos sritis. Tai Vyskupų, Kunigų, Vienuolių, Tikėjimo reikalų, Sakramentų kongregacijos; Šeimos, Komunikacijų, Ekumeninių reikalų ir kitos Popiežiškosios tarybos, tarptautinė „Carito“ organizacija. Šis vizitas turi specialų lotynišką pavadinimą –Ad Limina Apostolorum. Tai ir atsikaitymo už nuveiktus darbus, ir pasitarimo Bažnyčios visame pasaulyje patirties perėmimo vizitas bei žvilgsnis į ateities darbus atskirose vyskupijose. Ankstesnis Lietuvos vyskupų vizitas Ad Limina Apostolorum vyko 2006 metais, Bažnyčią valdant popiežiui Benediktui XVI.

Šis vyskupų apsilankymas turi ir piligrimystės pobūdį. Visada jo metu kartu meldžiamės pagrindinėse Romos šventovėse - aukojame Šv. Mišias prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų, didžiojoje Marijos bei Laterano Šventųjų Jonų bazilikose. Beje, jas stengiasi aplankyti ir visi į Amžinąjį miestą atvykstantys piligrimai. Šią mūsų kelionę papildė ir apsilankymas Ortona mieste, kurio vietinėje bazilikoje saugomos Šventojo apaštalo Tomo relikvijos.

 

Pirmiausia norėtųsi pabrėžti, kad Popiežius Pranciškus mus priėmė ypač šiltai ir broliškai. Visi džiaugėmės ypatinga  jo bendryste. Lietuvos vyskupų susitikimas su Pranciškumi truko daugiau nei pusantros valandos. Prisiminęs neseniai vykusį vyskupų sinodą, skirtą šeimos aktualijoms, Popiežius Pranciškus didelį dėmesį skyrė šeimų sielovadai – tiems iššūkiams, kurie liečia šeimas šiandieniniame pasaulyje. Taigi paliestos ir tokios sudėtingos problemos, kaip skyrybos, kontraversijos moralės srityje, vaikų auklėjimas, tikėjimo perdavimas šeimose. Kartu Popiežius pažymėjo, jog šeima žmogui numatyta Dievo kaip gėris, kaip palaima, tarpusavio meilės, pagalbos, gėrio skleidimosi židinys. Ji didelio stebuklo – gyvybės ištakų ir kūdikio, vaiko, jauno žmogaus ugdymo, brandos erdvė. Taip pat Popiežius paskatino diskusiją apie kunigų tarnystę, pašaukimą kunigystei, vienuolių ir kunigų gyvenimo iššūkius. Buvo prisiminti ir Pašvęstojo gyvenimo metai, daugybė brolių ir seserų vienuolių, kaip svarbi bažnyčios dalis, pridedanti savo svarų įnašą visos Bažnyčios pasiuntinybėje.

 

Kadangi Popiežius Pranciškus nemažai keliauja, susitikimo metu pakvietėme jį apsilankyti ir mūsų šalyje. Iki šiol vienintelis jo pirmtakas Jonas Paulius II 1993 metais lankėsi Lietuvoje. Manome, kad visus tikinčiuosius mūsų krašte ypač pradžiugintų, sustiprintų, padrąsintų Popiežiaus apsilankymas ir dėmesys. Apie konkrečias datas nebuvo kalbėta. Gal suras galimybę, kaip vyriausiasis ganytojas, aplankyti ir Bažnyčią Lietuvoje. Be abejo, jei Šventojo Tėvo ir sulauksime, tai nebus labai greitai.

 

Įspūdžiai gražūs, pakeliantys, padrąsinantys. Visa vizito savaitė buvo ypač gausi pokalbiais, susitikimais, patirties pasidalijimu. Susitikimo metu Šventasis Tėvas kvietė nenusigąsti šiandienos iššūkių akivaizdoje. Labai įdomūs ir naudingi buvo susitikimai įvairiose Vatikano institucijose. Buvo aptarta daug konkrečių problemų, išgirdome ir apie daug skausmingų sielovados patirčių iš visuotinės Bažnyčios skirtingose pasaulio šalyse. Tos aktualijos liečia ir liturgiją, sakramentų teikimą.

Buvo aptartos laidojimo tradicijos. Sakramentų kongregacijoje buvome raginami mokyti žmones pagarbos ne tik gyviesiems, bet ir mirusiojo kūnui. Buvo užsiminta, kad turėtume pagal kitų šalių patirtį parengti nuorodas apie kremacijos ir urnų su mirusiųjų pelenais laidojimo tvarką. Buvo patarta skatinti tikinčiuosius išlaikyti pagarbą mirusiems neišbarstant jų pelenų, bet pagarbiai juos palaidojant kapinėse, tam skirtose ir tinkamai įrengtose vietose. Pastebėta, kad mirusiųjų pelenų laikymas namuose prie židinio ar palaidojimas kur nors sode nėra krikščioniška pagarba mirusiajam. Kartu buvo prisiminta, kad pagrindiniu laidojimo būdu ir toliau išlieka mums labiausiai įprastas laidojimas šeimos kape.

Kitose Vatikano institucijose daug buvo kalbama apie pasaulietiškumą, Bažnyčios dialogą su visuomene, iššūkius šeimai, gyvybei, apie galimybę stiprinti ir gerinti parengimą Santuokos sakramentui, suaugusiųjų katechezę, tikėjimo žinių perdavimą jaunimui, religijos mokymą mokyklose. Katalikiškų studijų kongregacijoje aptarėme vienintelio Lietuvoje Katalikų teologijos fakulteto Kaune aktualijas. Buvo prisimintos ir Lietuvos kunigų seminarijos, katalikiškos mokyklos. Išgirdome daug įdomių dalykų apie katalikiškas mokyklas visame pasaulyje. Paprastai visur jos vertinamos geriau nei dauguma kitų mokyklų. Tai padrąsinanti patirtis, liudijanti, kad daugelis tėvų rūpinasi ir jų vaikų vertybių ugdymu.

Šventųjų skelbimo kongregacijoje buvo aptarta dvylika palaimintųjų ir šventųjų skelbimo bylų, susijusių su Lietuva. Tai labai ilgas ir daug kruopštaus darbo reikalaujantis procesas. Jo metu surenkama daug istorinės, archyvinės medžiagos, gyvų žmonių liudijimų. Šiuo metu ruošiama byla, kad galėtume palaimintąjį Jurgį Matulaitį paskelbti šventuoju. Šiame etape reikia nuodugniai ištirto ir oficialiai pripažinto stebuklo, užtariant palaimintajam.

Vizito Vatikane metu galėjome susipažinti ir su katalikiškąja žiniasklaida, pasauline patirtimi šiame plačiame evangelizacijos lauke. Šiuo metu vis daugiau žmonių, ypač jaunų, pagrindinę informaciją susiranda internete. Ir Bažnyčia vis aktyviau stengiasi skleisti Gerąją naujieną virtualioje erdvėje.

 

Iš Vatikano parvežėme Popiežiaus Pranciškaus nuoširdžiausius sveikinimus visiems Lietuvos žmonėms. Kai atsisveikindamas paminėjau, kad po savaitės susitiksiu su Vilkaviškio vyskupijos kunigais, Popiežius paprašė jiems perduoti jo palaiminimą. Šventasis Tėvas prisiminė Lietuvoje garsias Aušros vartų ir Šiluvos Marijos šventoves, Dievo Motinai pavesdamas mūsų šalį, kunigus, vienuolius, vienuoles ir visus tikinčiuosius.