Bendruomenės šventė prasidėjo paroda–paskaita „Dokumentai liudija: Janukiškiams – 300“. Ją pristatė Sintautų bendruomenės centro pirmininkas Raimondas Daniliauskas. Pasak jo, pirmasis Vilkijos girią, kaip ir kitas girias, aprašė Grigalius Valavičius 1559 m. Šiais duomenimis pasinaudojo ir išsamiai juos ištyrė žemėtvarkininkas Jurgis Gužys.

„Deja, jo spaudai rengta knyga su planais ir brėžiniais, vietovių iššifravimais liko neišspausdinta Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. J. Gužys ne tik pateikė kaimų raidą, bet ir užfiksavo pavardes, pareigybes, verslus, – tvirtino R. Daniliauskas. – Vilkijos medės kaimai ir jų gyventojai ko gero įdomiausia tema dabartiniams šių vietovių gyventojams.“

Daugiausiai kaimų, net 68, pirmą kartą paminėti 1715 m. Vilkijos girios inventoriuje, tarp jų ir Janukiškiai, Jurgbūdžiai (seniau – Bizai), Žvirgždaičiai (seniau – Kumelupiai, Stelmokai), Tupikai, Žalvederiai (seniau – Vėžupiai). Tad 300 m. jubiliejų šiemet gali švęsti ne tik Janukiškiai, bet ir visi aplinkiniai kaimai.

 

Janukiškių bendruomenės centro, mininčio 10-ąsias veiklos metines, pirmininko Arvydo Babušio teigimu, ieškant duomenų apie Janukiškių kaimo praeitį buvo išsiaiškinta, kad iš pradžių čia gyveno tik keletas gyventojų – Jonas Dudaitis užkurys, Baltramiejus Racius. Vėliau minimi Juozapas Gulbaitis bei pagal kontraktą įsikūręs žydas Judelis Levkovičius. Iš užkurių atsiranda Užkuraičiai – 1720 m. čia apsigyvena Jonas Užkuris ir Simonas Užkuraitis, kurių pavardės 1728 m. jau vienodos – Užkuraičiai.

1731 m. kaime įsikūrė „būdos“ gyventojas Baltramiejus Budpetris, Lacius, Kšištofas Prūsokas, o po 10 metų ir Latvaitis bei Potašiūnas. Kiek vėliau įrašyta dar šešetas ūkių: Adomaičio, Brydžiaus, Balčiūnaičio, Grigaičio, Kuzmaičio ir Šukaičio. Dokumentuose paminėta, kad tuo metu Janukiškiuose atsirado ir karčiama. Šiam kaimui buvo būdinga tiesi gatvė, abipus kurios išsidėsčiusios sodybos, o skersai jų buvo statomi klojimai.

„Istorijoje kaip niekur kitur yra daugiausiai painiavos. Kas galėtų patvirtinti, kad Janukiškiai atsirado prieš 300 metų? Taip, jie išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose minimi 1715 m. Tačiau kiek Vilkijos inventorių nebeišliko? – klausė R. Daniliauskas. – Nerasti nei 1701m., nei 1702 m. inventoriai. Galbūt ten buvo pirmą kartą paminėti Janukiškiai.“

Pasak Sintautų paskaitos lektoriaus, tai ne tiek ir svarbu. Svarbu, kad šiandien kaimas gyvas, kad vieškeliu bėgioja vaikai, kad draugėn susibūrusi stipri bendruomenė, vieninga nuo senų laikų. Ne veltui gyvenvietėje nėra tuščių namų, o jiems trūksta, kaip patys sako, tik asfaltuoto kelio nuo Janukiškių iki Barzdų ir kad valdžia savo įstatymais netrukdytų gyventi.

 

Pasak A. Babušio, Janukiškių kaimo 300-ųjų įsikūrimo metinių atminimui buvo nuspręsta pastatyti medinę skulptūrą, kurią sukūrė Bliuviškių kaimo medžio drožėjas Audrius Kaukas. Joje pavaizduotas Jonas su kiškiais. Mat liaudyje vis dar gyva legenda apie kaimo gyventoja Joną, šaudžiusį ir žydams pardavinėjusį kiškius.

„Kadangi turguje jis garsiai rėkdavo „Jono kiškiai! Jono kiškiai!“, – taip atsirado pavadinimas Janukiškiai, – prisiminė bendruomenės centro pirmininkas. – Aišku, šiandien niekas nežino, ar tikrai taip buvo, tačiau šį pasakojimą iš kartos į kartą perdavė senieji kaimo gyventojai.“

 

O kokia šventė be sveikinimų, koncerto ir vaišių? Susirinkusiuosius linksmino Liepalotų kaimo kapela. Skambėjo grupių „Dar“ ir „Genuja“ dainos. Jubiliejiniame renginyje buvo apdovanota net 20 aktyviausių Janukiškių kaimo gyventojų, aktyviai įsijungusių į bendruomeninę veiklą, padėkota ir nuolatiniams bendruomenės centro renginių rėmėjams.

Šventėje buvo organizuojami įvairūs atrakcionai, vyko loterija. Susirinkusieji galėjo paskanauti šašlykų, paragauti alaus. Vaišės per barzdą varvėjo, burnoj niekas neturėjo. Nors vakarėjant dangų nutvieskė šventinis fejerverkas, niekas namo neskubėjo – vyko šokiai. Poros sukosi, kol kojos paskaudo.