Jau dešimt metų veikiantis privatus Čekauskų muziejus, kuriame sukaupta virš dviejų tūkstančių eksponatų, šeštadienį oficialiai persikėlė į naujas patalpas. Lekėtiškių šeima savo gyvenimą paskyrė etnografinių eksponatų kaupimui, zanavykiškumui puoselėti, kiek primirštiems darbo įrankiams suteikė antrąjį kvėpavimą.

Šventę pradėjusi Čekauskų dukra Giulija simbolinę juostelę perkirpti pakvietė tėvelius Liną ir Gintą Čekauskus bei nemažai prie statybų prisidėjusį tėvo brolį Romą Čekauską. Muziejaus šeimininkams buvo įteiktas simbolinis raktas, o muziejaus naująją iškabą atidengė jos autorius tautodailininkas kriūkietis Gediminas Jėčys. Pastatą pašventinęs Lekėčių klebonas Audrius Kurapka pasidžiaugė, kad muziejaus atidarymas įvyko Dievo gailestingumo metais – Dievas davė malonių žmonėms, kad jie kurtų tokius gražius ir prasmingus darbus, ir visus pakvietė bendrai maldai.

Naujos muziejaus patalpos užėjusius pasitiko šviežios medienos kvapu, o jose esantys daiktai jau buvo suradę savo vietą: keliasdešimt oblių kabojo ant sienos, garbingoje vietoje prie lango audimo staklės, darbui paruoštos tekinimo staklės, prie sienos stovi šimtamečiai baldai, lentynose išrikiuotos lietuvių ir rusų rašytojų knygos. G. Čekauskas rodo patį seniausią muziejaus eksponatą, 1838 metais pagamintas oblių, demonstruoja svečiams tekinimo stakles, kviečia moteris prisėsti prie audimo staklių.

Neabejingi tradicijoms

Čekauskų privataus muziejaus istorija skaičiuojama nuo 2005 metų, kai pradėta rinkti medžio apdirbimo įrankiai, namų apyvokos daiktai, knygos. O 2010 metais ūkinio pastato palėpėje įrengta ekspozicija duris atvėrė ir lankytojams. Nuolat pildomi eksponatai nesutilpo, todėl, pasak G. Čekausko, po ilgų šeimos diskusijų nuspręsta iš antro aukšto nusileisti į apačią, kad patalpos būtų pritaikytos visiems lankytojams. Taigi 2015 metais greta esančiame sklype savo lėšomis pradėtos statybos, giminaičiams ir draugams padedant. Statybų eigą, šeimos metraštininku vadinamas fotomenininkas Algirdas Jonas Repšys užfiksavo fotografijose ir pademonstravo susirinkusiems. A. J. Repšys pasakojo, kad darbai prasidėjo 2014 metų rudenį: nuotraukose ant pastato pamatų stovi susimąstęs G. Čekauskas, kitoje nuotraukoje prie greitai kylančio pastato karkaso dirba visa Čekauskų šeima, o štai 2015 metų liepos mėnesį ant namo gegnių jau iškeliamas vainikas, liudijantis artėjančią statybų pabaigą, uždengiamas stogas, atliekami apdailos darbai.

Dirbantys iš pašaukimo

Apie Čekauskų šeimą kalbėjusi lekėtiškė Vaida Brazaitienė sakė, kad jie ne tik eksponatų rinkėjai, bet ir aktyvūs bendruomenės nariai, saviveiklininkai, kol mokėsi Lekėčiuose, dukra Giulija dainavo chore, vaidino teatre, aktyvi ir mažoji dukra Vytautė. Puikia šeima džiaugėsi ir zanavykiškos duonos kepalą Čekauskams įteikė Lekėčių miestelio seniūnas Ričardas Krikštolaitis, jis dėkojo G. Čekauskui, kad šis niekada neatsisako padėti darbais, patarimais. G. Čekauskas prisipažino, kad dažnai jo klausia: kodėl tu tai darai, kas jums iš to?

„Man tai malonumas, atgaiva būti tarp šių eksponatų. Noriu išsaugoti ateinančioms kartoms, kad žinotų, kokiais įrankiais ūkio darbus dirbo seneliai ir proseneliai. Be to, žmona visada mane randa čia“, – juokavo muziejininkas. L. Čekauskienei malonu bendrauti su lankytojais, susipažinti su įvairiais žmonėmis, kurie viskuo domisi, nori paliesti, išbandyti eksponatus.

Perduos tradicijas vaikams

Pasveikinti Čekauskų šeimynos prigužėjo pilnas muziejus. Rajono meras Juozas Bertašius kalbėjo, kad ne kiekvieną dieną ne tik rajone, bet ir Lietuvoje atidaromas privatus muziejus, ir linkėjo daug lankytojų. Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė įsitikinusi, kad šis naujas kultūros židinys prisidės prie Lekėčių miestelio įvaizdžio kūrimo, didins jo etninį patrauklumą, savitumą. Gražiu bendradarbiavimu džiaugėsi Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė, kuri pabrėžė, kad naujų eksponatų surasti jau darosi vis sunkiau. Gelgaudiškietės dvarininkės linkėjo, kad šeimos puoselėjamas tradicijas perimtų jų vaikai, o G. Čekausko pagamintos skiedros sklistų po visą Lietuvą. Tautodailininkai Daiva ir Gediminas Jėčiai linkėjo po darbų rasti laiko poilsiui, giminaičiai dovanojo prosenelės prosą, kitų vertingų eksponatų.

„Audžiu juostas, o vienas iš papročių, juostą užkabinti ant žmogui svarbaus daikto. Juostą užkabindavo ant obels šakos, kad vaisiai derėtų, ant šulinio svirties, kad vandens būtų, o šitą juostą užrišiu ant šio pastato rakto, kad geri žmonės lankytųsi“, – linkėjo kaunietė audėja Vilija Ratautienė.

Draugai, giminaičiai, bendraminčiai neskubėjo skirstytis, Čekauskų šeimyna atsidėkodama įteikė po inkilą-pelėdą visiems, prisidėjusiems prie muziejaus statybos savo mintimis, darbais, lėšomis. O muziejaus svečiai sakė: „Mes dar būtinai čia sugrįšime!”