Agnė NAUMAVIČIŪTĖ

Šeštadienį mūsų rajone buvo prisiminta itin iškili asmenybė – vyskupas, Seimo pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras Justinas Staugaitis. Šiais metais minime 150-ąsias jo gimimo metines.

Pirmiausiai susirinkusieji į minėjimą aplankė senąją Lekėčių kleboniją. 1906 m. J. Staugaitis buvo paskirtas pirmuoju Lekėčių klebonu. Kiek vėliau Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje vyko šv. Mišios, kurias laikė Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos prefektas ir dėstytojas kanauninkas Andriejus Sabaliauskas.

Viena svarbiausių akimirkų – Tupikuose buvo atidengtas J. Staugaičio atminimo akmuo. Jį atidengė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, J. Staugaičio 150-ųjų metinių komisijos pirmininkas Raimondas Paliukas, rajono savivaldybės meras Juozas Bertašius ir Žvirgždaičių seniūnas Algimantas Baubonis. Pašventino kanauninkas A. Sabaliauskas. Vėliau visus pakvietė Zanavykų muziejus, kuriame vyko J. Staugaičio asmenybei ir veiklai prisiminti skirta konferencija.

Švietėjiška veikla

Profesorius Stasys Vaitekūnas, parašęs knygą apie J. Staugaitį, konferencijoje skaitė pranešimą „Justinas Staugaitis – dvasininkas ir švietėjas“. Kaip sakė S. Vaitekūnas, kiekviena upė prasideda nuo šaltinio, kiekvienas ąžuolas išauga iš gilės. Po šių žodžių profesorius visus grąžino praeitin, prisimindamas Tupikų kaime esančią J. Staugaičio tėviškę, po kurią, anot pranešėjo, „mažasis Justinukas vaikščiojo net neįtardamas, koks likimas jo laukia“. J. Staugaičio mokslai prasidėjo pas kaimo daraktorių.

„Tik šviesūs tėvai turėjo galimybę leisti vaikus į mokslus. J. Staugaitis mokykloje matė kitokį, prasmingesnį gyvenimą. Justinas mokykloje viename suole buvo pasodintas su išauklėta, gražia panele. Tai buvo vienintelis atvejis mokykloje. Tačiau jis neįsižeidė, atvirkščiai, kaip pats vėliau sakė, minėtoji panelė išmokė jį gražių manierų. Jau tada J. Staugaitis suprato, kad mokytis reikia iš gerųjų pavyzdžių “, – apie J. Staugaičio vaikystę kalbėjo profesorius.

Pasibaigus trims mokslo metams tėvai J. Staugaičiui pasakė, jog nebeturi daugiau pinigų leisti sūnaus į Naujamiesčio mokyklą. Vaikas pakluso tėvams ir dirbo ūkio darbus, tačiau širdimi verkė, kad negali mokytis. Vėliau tėvai visgi nusprendė galėsiantys sūnų kaip nors išleisti į mokslus. Tėvams ir giminėms padedant J. Staugaitis baigė Marijampolės mokyklą. Anksti apsisprendė dėl kunigo pašaukimo ir baigė Seinų seminariją.

To meto Lietuvoje buvo itin daug diskutuojama, kas svarbiau – steigti prieglaudas ar mokyklas, nes ir tam, ir tam nebuvo lėšų. Neatmesdamas nė vieno pasiūlymo J. Staugaitis sakė, jog svarbesni yra auklėjamieji namai. Nes žmogų visų pirma reikia išauklėti ir tik po to šviesti. Žvelgiant iš šio taško, J. Staugaitį būtų galima laikyti ir lietuviškų švietimo reformų pradininku. Neatsitiktinai J. Staugaitis Marijampolėje įsteigė ir vadinamuosius šv. Kazimiero vaikų apsargos dieninius namus (dabartiniai darželiai). Tuo pat metu jis ėmėsi iniciatyvos organizuoti ir senelių globos namus. Lygiai taip pat J. Staugaitis rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliais. Prasidėjus vokiečių okupacijai, šis iškilus asmuo, kaip ir daugelis, galėjo pasitraukti į Rusijos gilumą ir iš ten organizuoti pagalbą. Galėjo apsistoti ir Vilniuje, bet J. Staugaitis liko su savo parapijiečiais, sakydamas, kad kunigas neturi moralinės teisės palikti savo parapiją, jis turi kentėti su visais.

Tikrą nusistebėjimą ir sąmyšį ne tik Užnemunėje, bet ir visoje Lietuvoje sukėlė J. Staugaičio idėja, kuri tais laikais atrodė ir keista, ir netikėta, – 1907m. jis sugalvojo įteigti mergaičių progimnaziją. Visi kaimiečiai stebėjosi – kam?

„Visi Lietuvos inteligentai tuo metu mokslus buvo baigę Peterburge, Liepojoje arba Maskvoje. Tad ir žmonų ieškodavo inteligenčių. Kaimuose tuo metu tokių lietuvaičių nebuvo.  Tad J. Staugaitis nusprendė tai pakeisti“, – mintimis dalijosi S. Vaitekūnas.

Skaitydamas pranešimą S. Vaitekūnas prisiminė dar vieną įdomų faktą. Būdamas Seimo pirmininku ir pavaduotoju J. Staugaitis iš Transporto ministerijos gavo bilietėlį, kuriame buvo užrašyta: „Seimo nariui Justinui Staugaičiui leidžiama veltui važinėtis traukiniais tarnybos reikalais.“

„Noriu jums užduoti retorinį klausimą, ar jūs įsivaizduojate, kad čia, į Šakius, vieną gražią dieną Seimo nariai atvažiuotų autobusu? Be palydovų, vieni. Susitikti su žmonėmis, ne kalbą pasakyti, o jų išklausyti. J. Staugaitis buvo būtent toks“, – kalbėjo profesorius.

J. Staugaitis politikoje

Humanitarinių mokslų daktaras Artūras Svarauskas konferencijoje kalbėjo apie J. Staugaitį kaip politiką. Anot pranešėjo, žiūrint iš nūdienos perspektyvos dvasininkai, bažnyčia ir politika lyg ir neturėtų sietis. Kaip jis galėjo suderinti šias dvi veiklas?

To meto Lietuvos parlamentinėje veikloje politikai kartais kritikuodavo politikoje dalyvavusius dvasininkus. Kartais vykdavo itin aršūs debatai, – kalbėjo A. Svarauskas. – Tačiau lengva suprasti dėl ko kritikuojamas nebuvo J. Staugaitis. Paskaičius jo kaip politiko kalbas, niekur nerasime griežto, įžeidžiančio ar didaktinio tono. Kalbėdamas viešojoje erdvėje J. Staugaitis kiekvieną žodį, mintį ar teiginį pasverdavo prieš jį ištardamas garsiai.“

Kaip prasidėjo J. Staugaičio kelias politikoje? Vienas svarbesnių momentų, kuris pakreipė šios iškilios asmenybės gyvenimo kelią į politiką, buvo Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, kai J. Staugaitis dalyvavo vienoje iš tuo metu Vilniuje vykusių konferencijų.

„Tuo metu drąsiai pasakyta, kad lietuvių tikslas yra nepriklausomybė. Tarp šių drąsiai pasisakiusių žmonių buvo ir J. Staugaitis. Maža to, jis minėtoje konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. ir paskelbė Lietuvą nepriklausoma“, – kalbėjo pranešėjas.

J. Staugaitis mirė 1943m. nuo širdies ligos. Skaitydamas savo pranešimą S. Vaitekūnas priminė vieno amerikiečių gydytojo žodžius: „Nuo širdies ligų miršta tik tie, kurie turi didelę ir gerą širdį.“