Pirmadienio vakarą Zyplių dvare įvyko susitikimas su charizmatiškąja knygų „Moteris iš raudonos Audi“ ir „Mano karūna nematoma“ autore, vieniša keturių vaikų mama, kilusia iš Suvalkijos, tačiau šiuo metu gyvenančia Anglijoje – rašytoja Birute Jakučionyte.

Nuo pat pirmųjų susitikimo akimirkų sužavėjo autorės užsidegimas, energija, sunkiai pralenkiamas humoro jausmas, tačiau, be šių bruožų, sunku nepastebėti nuoširdumo ir atvirumo. Akivaizdu, kad ne kiekvienas žmogus, atsistojęs prieš auditoriją, gali „apsinuoginti“ – kalbėti apie savo sunkią vaikystę, smurtaujantį tėvą ir etapą, kai gyvenimo vyras, susilaukus ketvirto vaiko, tiesiog susikrovė daiktus ir... išėjo. Tačiau per nenumaldomai greitai prabėgusias dvi valandas kur kas daugiau kalbėta apie linksmąją autorės gyvenimo pusę – išgirdę kai kurias istorijas susirinkusieji tiesiog leipo juokais.

Tvirtą nuomonę vaikų auklėjimo tema turinti ir kiekvieną vasarą Lietuvoje jiems stovyklą organizuojanti B. Jakučionytė pasakojo, kad prieš stovyklą ir jos metu iš tėvų išgirsta įvairiausių minčių, kurios neretai būna klaidingos. Pavyzdžiui, tėvai moterį bando sutaikyti su mintimi, jog jų vaikas yra neklaužada ar panašiai, tačiau dažniausiai tai būna netiesa. Patirtimi besidalydama moteris atvirai sakė, jog tėvai paprasčiausiai nepažįsta savo vaikų.

„Apie vaikų auklėjimą galiu pasakyti tiek – jeigu ko nors nori iš vaikų, pirmiausiai auklėk save. Tai yra vienintelė taisyklė, kitų nėra“, – teigė viešnia.

Paklausta apie emigraciją ir ką pasakytų tokiems pat, laimės svetur išvažiavusiems ieškoti asmenims, B. Jakučionytė atsakė: „Niekas nedraudžia geresnės duonos svetur ieškoti.“

„Susipriešinimas likusių ir išvažiavusių yra tragiškas. Ar jūs, tie, kurie likot, pavydit tiems, kurie išvažiavo, ar kas yra? Tegul važiuoja. Parvažiuos vieną dieną. Arba ne. Emigracija yra labai gerai. Tuomet tu supranti, kad kitur žmonės kitaip galvoja, priima kitokius sprendimus ir yra kitokios kultūros ir prie kriauklės turi du kraniukus, o ne vieną. Aš galvoju, kad išvažiuoti yra labai gerai, nes dauguma tų, kurie dabar užsieny dirba statybose ar panašiame darbe, Lietuvoje paprasčiausiai būtų prasigėrę. Nebeslėpkim, Lietuvoje dabar labai sunku“, – atvirai kalbėjo rašytoja.

B. Jakučionytė emigraciją pasirinko, kai liko su keturiais mažamečiais vaikais ant rankų vidury Trakų rajono dideliame name, kurį prižiūrėti jai tapo labai sunku. Tiesa, rašytoja visuomet šalia turėjo ir iki šiol turi didžiulį ramstį – savo seserį, kuri ir dabar gyvena drauge su ja. Pradėjusi kalbėti apie savo knygas rašytoja nežinantiems papasakojo, kodėl pirmoji pavadinta „Moteris iš raudonos Audi“.

„Man buvo 26-eri, tuo metu jau dirbau, kaip tik tada mane paaukštino iki Trakų pilies restorano direktorės. Nuėjusi į vieną seminarą suvokiau, kad nenoriu jokios karjeros, noriu vyro ir vaikų. Ir ką čia man daryti? Tuo metu važinėjau su raudona „Audi“. Taigi pasidariau skelbimų su užrašu „Ieškau vyro“, nurodžiau savo telefono numerį ir užsiklijavau ant automobilio stiklų. Taip po Vilnių važinėjau dvi savaites. Tik štai vyrą susiradau internetu, o ne su šiuo skelbimu. Beje, su vyru kartu apsigyvenau po antro mūsų pasimatymo, pasakiusi, kad neturiu laiko vaikščioti į pasimatymus. Maniau, kad nesutiks, tačiau viskas išėjo priešingai ir kartu pragyvenome dešimt metų“, – šmaikštavo B. Jakučionytė.

Pirmojoje knygoje aprašyta laiminga autorės santuoka, tai, kaip ji su vyru susilaukė vaikų, įsirengė namus. Antrąją knygą autorė pati apibūdina kaip itin sudėtingą. Joje B. Jakučionytė pažvelgė į kitą, juodąją, savo gyvenimo pusę: aprašė savo vaikystę. Kaip kalbėjo pati rašytoja, tais laikais auklėti diržu buvo norma, tad viso to autorei teko iškęsti daug, kaip pati sako, – riebiai. Tiesa, knygoje taip pat aprašytas ir tas laikotarpis, kai vyras nusprendė išeiti.

„Šios knygos labai ilgai nenorėjau leisti, nes joje rašiau apie išties sudėtingus dalykus. Tik po mamos mirties ryžausi tai padaryti. Knygoje aprašytas mano tėvo smurtas prieš savo vaikus, t. y. ir prieš mane. Mano tėvas ilgai stengėsi apsaugoti savo šeimą, kad niekas neperskaitytų šios istorijos. Tačiau po metų laiko nuėjo į knygyną, nusipirko ir perskaitė. Pirma jo reakcija paskambinus man – grasinimai, kad nušaus ir panašiai. Tačiau dabar suprantu, kad jei ne visi tie išgyvenimai, nebūčiau tokia, kokia esu. Visa tai man davė labai daug stiprybės ir dvasinės tvirtybės“, – pasidalijo išgyvenimais B. Jakučionytė. Susitikime autorė pati pripažino, jog labai daug kalba apie moteris, jų santykius ir išgyvenimus.

„Dažnai moterų pasiteirauju, ar su jomis gyvena karalius. Ką reikia daryti, kad apsigyventų? Taip, būti karaliene. Kai tu visa savo esybe patikėsi, kad tu esi gera, kokia esi – su visomis neviltimis, liūdesiu, charakteriu ir gebėjimais..., kai tu priimsi mintį, kad turi karūną, – šalia atsiras ir karalius. Visos yra su karūna, tik nuo jūsų priklauso, kokiame etape jūs esate ir kada tai suprasite“, – dalijosi mintimis rašytoja.

Pasiteiravus, kada autorė išleis trečią knygą, ši neslėpė, kad viskas priklauso nuo finansų, nes knygos leidyba pareikalauja didelių išlaidų. Vis tik, galima suprasti, kad trečioji knyga tikrai pasirodys, B. Jakučionytė atskleidė, kad joje gvildens savo jaunystę ir pirmosios meilės išgyvenimus.