Pirmadienio vakarą Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos salėje vyko susitikimas su filosofu, Atgimimo pirmeiviu, rašytoju, publicistu Arvydu Juozaičiu ir jo naujausios knygos „Tėvynės tuštėjimo metas“ sutiktuvės. Jų metu žinomas politinis ir visuomenės veikėjas daug kalbėjo apie mūsų likimo savojoje Tėvynėje iššūkius, XXI amžiaus simbolius, lietuvių kalbos išsaugojimą ir mūsų tapatybę.

A. Juozaitis susitikime su šakiečiais buvo atviras – naujos knygos „Tėvynės tuštėjimo metas“ atsiradimui šiek tiek įtakos padarė sovietinio rašytojo Jono Avyžiaus romanas „Sodybų tuštėjimo metas“, tačiau, pasak filosofo, jo paties knygos fenomenas yra didesnis, galingesnis ir žiauresnis. Mat kai sodybos tuštėjo tada, kai apie tai rašė J. Avyžius, žmonės suėjo į gyvenvietes, į miestus ir gimdė vaikus, nebuvo pamiršta tradicinė lietuvių kultūra – vaikų šeimose tuomet buvo auginama ne po vieną ar du. Dabar gi, filosofo nuomone, vyksta šeimų naikinimas ir tam net įstatymas išleistas, o dar kas laukia ateityje – tų pačių lyčių santuokos, kurios visoje Europoje jau pripažintos, įteisinimas.

„Kitas žingsnis bus įvaikinimas“, – kalbėjo rašytojas, teigdamas, kad negalima šito leisti.

Knygą „Tėvynės tuštėjimo metas“ filosofas rašė 17 metų. Joje sudėtos esė, rašytos išgyvenant nūdienos Lietuvos valstybingumo zenitą ir valstybingumo nuosmukį. Karčioji mūsų gyvenimo tiesa – iki šiol neregėtai gausus jaunosios lietuvių kartos emigravimas iš Tėvynės suprantamas kaip nacionalinės idėjos krizė. A. Juozaičio manymu, atgal susigrąžinti galima tikėtis tik trečdalį lietuvių, ne daugiau, tad čia, kaip kare, jie yra aukos. Čia filosofas mini Kauno Lietuvą ir Vilniaus Lietuvą. Fiziškai augantis Vilnius, akivaizdu, šiuo metu yra globalizacijos židinys. Pasak jo, net Vyčio paminklas iš Vilniaus išvytas tiesiogine to žodžio prasme.

„Šitaip pasitikome šimtmetį, – apgailestavo rašytojas. – Gerai, kad jį priėmė Kaunas. Tai įrodymas, kad Vilniaus Lietuva yra kosmopolitinė, o Kauno Lietuva – bastionas, kokiu visada ir buvo.“

Iš tiesų svarbiausiais istoriniais laikotarpiais jis buvo ir laikinoji sostinė, ir pats maištingiausias miestas vakarinėje imperijos dalyje – nuo 1956-ųjų eitynių Vėlinių proga iki Kalantos ir Sąjūdžio atsiradimo.

Susitikime su šakiečiais A. Juozaitis pabrėžė, kad anksčiau Lietuvos rašytojų sąjunga buvo vadinama inteligentijos kalve, o Maksimo Gorkio laikų rašytojas – sielų inžinierius, dabar gi rašytojas – purvo, kuriuo drabstosi, šaltinis.

„Kaip sako jaunieji dramaturgai, drama – veiksmų rinkinys, o jei nėra lavono, negalima iš viso nieko rašyti. Sakau, rašykit, kaip Agata Kristi, kur pats rimčiausias argumentas yra lavonas, kuris yra nepaneigiamas faktas, – kalbėjo filosofas. – Aš klasikinis rašytojas, kuris parodo, kaip vystosi charakteris. Visi suprantam, kiek daug mumyse yra prieštaravimų: tai aš užmušiu, tai mylėsiu. Visur paradoksai. Ir nežinia, ką čia daryt – ar arbatos išgėrus, ar nusišovus... Bet kaip dabartinis skaitytojas, ar jis pajėgia šitai suprast?“

Paklaustas apie lietuvių tapatybę XXI a., A. Juozaitis neslėpė, jog nuo to, ką apie mus šneka, ausys linksta. Jo įsitikinimu, lietuviai – 20-ties signatarų palikuonys, kurie mažiausiai susiję su Vytautu ar Gediminu, todėl, jo manymu, ne Mindaugas ar Vytautas, o aušrininkai, varpininkai ir knygnešiai sukūrė dabartinę Lietuvą. Kaip teigė rašytojas, kad išliktų trys milijonai ir sanskrito kalba, kuri yra seniausia ir gražiausia valstybinė kalba Europoje, „reikėjo paaukoti visą istorinį svorį nuo Mindaugo ir Vytauto laikų“.

„Čia kaip raketa, kuri kildama į kosmosą, turi nusimesti nuo savęs visą balastą, kad išsaugotų lietuvių kalbą ir visa, ką esame pasiekę per 100 metų, – filosofavo A. Juozaitis. – Indai yra priblokšti, kai mato Lietuvoje sanskrito kalbos salelę prie Baltijos jūros. Kaip čia ji atsirado? Kur ją tokį kelią nupūtė istorijos audros? Tai yra neįtikėtinas stebuklas.