Gedulo ir vilties dieną, birželio 14-ąją, 11.59 val. visa Lietuva sustojo, kad visuotine tylos minute pagerbtų nuo tremties ir kalinimų nukentėjusius tautiečius. Ar teko kada susimąstyti, kokia trumpa, bet taip pat ir prasminga gali būti viena minutė? Pirmą kartą Šakiuose organizuojamos atminties akcijos „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ dalyviai turėjo galimybę pajausti jos svarbą.

Istorija liudija

1941 m. birželio 14 d. Sibiro kryptimi iš visos Lietuvos pajudėjo pirmieji ešalonai. Jie į nežinią pasiuntė šviesiausius Lietuvos žmones. Skaičiuojama, kad nuo sovietų represijų nukentėjo apie 300 tūkst. šalies gyventojų. Tai atskiri žmonių, turėjusių šeimas, gyvenimus ir svajones, likimai ir istorijos.

Rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis priminė, kad azijinė sovietų orda siautėjo Lietuvoje jau nuo pat pirmosios okupacijos akimirkos, kai 1940m. birželio 15-osios ankstų rytą atakavo Ūtos sargybos postą ir gyvybę nutraukė jo viršininkui Aleksandrui Barauskui. Pasak mero, „tai buvo pirmasis sovietų pralietas kraujas Lietuvoje, vėliau ištvinęs į kraujo upę“.

„Norėdami moraliai bei fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, sovietai naudojo įvairią prievartą – terorą, smurtą, sovietizaciją, represijas, deportacijas. Po mums gerai žinomų 1940m. liepos 10–12 d. areštų, kai buvo suimta 250 asmenų, taip vadinamų liaudies priešų paieškos buvo tęsiamos. Iš viso iki 1940 m. pabaigos buvo suimti 2 tūkst. 785 asmenys. Taip remiantis išgalvotais kaltinimais buvo susidorojama su Lietuvos šviesuomene“, – vardijo istorijos faktus rajono vadovas. Iki didžiojo trėmimo 1941 m. birželio 14 d. sovietai suėmė 6 tūkst. 606 žmones, tarp suimtųjų buvo ne tik lietuviai, bet ir lenkai, ir žydai, ir rusai, ir baltarusiai.

Nors, pasak E. Pilypaičio, po visą Lietuvą sklido kalbos apie gresiantį pavojų, tačiau daugelis paprastų žmonių nematė reikalo pasitraukti, nes jie nesuprato, už ką juos galėjo išvežti, juk jie nieko nepadarė. Kraupu, bet tarp sovietų priešų atsidūrė daugybė vaikų, beveik pusei iš birželio 14d. tremtinių nebuvo nė 16-kos. Okupantai nesigailėjo net vaikų – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 kūdikiai iki vienerių metų. Kas trečias iš jų netrukus mirė nuo bado, šalčio ir ligų.

Atmintis gyva

Lygiai prieš 30 metų žmonės išdrįso pirmą kartą paminėti tremties ir kalinimo aukas. Jie dėjo gėles ant bėgių, prie stočių ir nusprendė nebetylėti. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė džiaugėsi, kad kiekviename rajono mieste ir kaimelyje vyksta Gedulo ir vilties dienos minėjimas, kad ji gali dalyvauti atminties akcijoje „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“, vykstančioje Šakiuose, o tremtinių knygoje prie daugelio jos giminių pavardžių bus parašytas žodis „grįžo“.

Pasak Gedulo ir vilties dienos minėjime dalyvavusios Seimo narės Irenos Haase, žaizda, kurią atvėrė Sovietų Sąjungos kruopščiai suplanuotas genocidas, neužgyja iki šių dienų. Ji išreiškė susižavėjimą jaunimu – projekto „Misija Sibiras“ organizatoriais, kurie inicijavo ir jau ketvirtus metus iš eilės organizuoja prasmingas akcijas, taip išsaugodami žmonių, kurie buvo ištremti, sunaikinti svetimoje žemėje, atminimą.

Mes dar turime unikalią galimybę išgirsti pasakojimus iš tremtinių, kurie grįžo į Lietuvą ir gyvena šalia mūsų, lūpų. Gedulo ir vilties dienos minėjime savo eilėraščius susirinkusiems dovanojo 1948 m. į Krasnojarsko kraštą ištremta ir šiandien 90 metų sulaukusi Birutė Bagdanavičienė. Šviesaus atminimo, optimistiškai nusiteikusi buvusi tremtinė kreipėsi į šakiečius be jokių raštų ir eilėmis išsakė viską, kas liejosi iš širdies. Jautriausias atminties stygas sujudino poetinė kompozicija, kurią atliko Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kūrybinė grupė „Mėlynosios paukštės“ – Ona Jasinskienė, Lina Eringienė ir Rita Mockeliūnienė – bei tremtinių dainas užtraukęs E. Pilypaitis.

5 tūkst. vardų, pavardžių ir likimų

Rajono savivaldybės mero patarėja Violeta Simonavičienė, informavo, kad akcijos metu visoje Lietuvoje bus perskaityta daugiau nei 100 tūkst. vardų, pavardžių ir likimų (grįžo, negrįžo, likimas nežinomas), taip nors trumpam susigrąžinant visus sovietų represijas patyrusius asmenis į istoriją ir į mūsų atmintį. Pasak jos, mums garbė, kad tarp 12 akcijoje dalyvaujančių Lietuvos miestų yra ir Šakiai, o dėl to dėkoti labiausiai reikėtų „Misija Sibiras 2018“ dalyviui gelgaudiškiečiui Jurui Pratusevičiui.

Jo teigimu, šiandieniniam jaunimui reikia ne istorijos, kurioje papunkčiui išvardinti faktai, jam būtina istoriją pačiupinėti savomis rankomis, pajusti, kas vyksta širdyje.

„Atėjo karta, kuri atviromis akimis stebi Lietuvos istoriją ir negalvoja, ar tragedija jų genuose yra užkoduota, ar ne. Tai karta, kuri iš gyvųjų istorijos liudininkų perima ne gedulą, o viltį. Iš tos vilties ir gimė atminties akcija „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“, – pristatė J. Pratusevičius, primindamas, kad tremtinių vardai, pavardės ir likimai bus skaitomi per naktį, visą parą – tiek laiko, kiek jo prireiks perskaityti.

Šakiečiams neprireikė nei nakties, nei paros, tačiau 5 tūkst. tremtinių pavardžių skaitymai užtruko apie penkias valandas ir leido suprasti, kad ištremti buvo ne skaičiai, o žmonės. Kiekvienas iš jų – su sava vienintele istorija. Tai priminė ir jautri Šakių kultūros centro folkloro ansamblio „Šakija“ bei Zanavykų teatro inscenizacija „Kad papasakot galėtum kitiem“, sujaudinusi iki ašarų ne vieną minėjimo dalyvį.