Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Tautvydas Kapcevičius linki kiekvienoje šventėje sutelkti dėmesį nę į išorines dekoracijas, bet į esmę, nepamiršti, kad tiek mums, tiek mirusiesiems svarbesnis dalykas yra malda. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Daugelis artimųjų kapų jau sutvarkyti, o savaitgalį skubėsime uždegti žvakutes. Mintimis apie Visų Šventųjų iškilmę ir Vėlines dalijasi Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Tautvydas Kapcevičius.
Pašaukimo kelias
Kunigas Tautvydas Kapcevičius birželio 29 d. priėmė kunigystės šventimus ir buvo paskirtas vikaro tarnystei Šakių parapijoje, kur liepos 12d. aukojo pirmąsias iškilmingas šv. Mišias. Iš pradžių kunigas nuoširdžiai ir atvirai papasakojo apie save. Pašnekovas sako, kad mintis apie pašaukimą kunigystei neatėjo staiga: dvasinio pašaukimo užuomazgas galima įžvelgti jau paauglystėje, jis giedojo bažnyčios chore savo senelių tėviškėje, žavėjosi XIX–XX a. pr. literatūra, ypač kunigų, vienuolių ir bažnytinės aplinkos aprašymais, pasvarstymais tikėjimo klausimais. T. Kapcevičius yra gimęs Marijampolėje, o tarnystės Dievui kelias prasidėjęs nuo mokslų Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. Studijuoti teologiją patraukė per Marijos radiją išgirstas Katalikų Teologijos fakulteto dekano doc. dr. Beno Ulevičiaus ir studentų pokalbis apie jų įspūdžius fakultete.
„Paskutiniame kurse, studijuojant sakramentologiją, išgyvenau didelę nuostabą Dievo meile žmonėms ir kad būtent iš savo begalinės meilės Jis įsteigė sakramentus. Pajutau didžiulį troškimą būti kunigu, kad Dievas galėtų Sutaikinimo sakramentu išvaduoti žmones iš nuodėmių ir aplankyti ir sustiprinti juos Švenčiausiame Sakramente“, – apie savo pašaukimą kunigystei šiandien kalba vikaras ir priduria, kad dar anksčiau beveik metus praleido vienuolyne – Tiberiados bendruomenėje, kur įgijęs maldos bei misijų patirties. Tai taip pat padėjo apsispręsti stoti į seminariją.
Tarnystė atvedė kunigą Tautvydą į Šakius, kur neilgai trukus teko nemenkas iššūkis – ruošti jaunuolius Sutvirtinimo sakramentui.
„Bandymas krikščionybės žinią moksleiviams perteikti jų kalba reikalauja didelių pastangų. Jaunuoliai yra drąsūs, smalsūs, nebijo užduoti įdomių klausimų, todėl viliuosi, kad dalis jų ateityje tapts brandžiais, sąmoningais katalikais“, – atvirauja dvasininkas ir priduria, kad ir pats, jau būdamas kunigu, turi sąmoningėti, apmąstyti Dievo žodį, augti tikėjime ir bendrystėje su Dievu, bręsti kaip katalikas. Tikėjimo kelionė tęsiasi iki pat tos akimirkos, kai Dievas pasišaukia pas save.
Tikroji prasmė
Anot kunigo, dažnai žmonės susipainioja, todėl svarbu priminti, kad lapkričio 1-ąją Bažnyčioje švenčiama Visų Šventųjų iškilmė, o lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų minėjimo diena (Vėlinės).
Visų Šventųjų dieną džiaugiamės ir Dievui dėkojame už visus žmones, kurie buvo artimoje bendrystėje su Juo, gyveno meilėje ir tiesoje, yra nuskaistinti, todėl jau yra įtraukti į tobuliausią įmanomą bendrystę su Dievu – Dangaus būseną.
„Šventasis yra ne tik tas, kuris yra kanonizuotas – oficialiai Bažnyčios paskelbtas šventuoju, bet kiekvienas žmogus, kuris yra Danguje, Dievo artumoje. Šventiesiems mūsų užtarimo maldos nereikia, nes jie jau Danguje, tačiau mums reikia jų užtarimo. Būtent to ir reikėtų prašyti kiekvieną dieną, bet ypač lapkričio 1-ąją – kad šventieji užtartų mus, paprašytų Dievą mums reikalingų dvasinių dovanų, Jo pagalbos šventai čia žemėje gyventi, kad ir mes būtume priimti į Dangaus būseną.
Lapkričio 2-ąją meldžiamės už tuos mirusiuosius, kuriems reikia mūsų maldų – Skaistyklos būsenoje esančiuosius. Nuskaistinimas reikalingas tiems, kurie nori būti bendrystėje su Dievu, nėra Jo atmetę, tačiau yra kliūčių, kurios dar neleidžia džiaugtis Dangumi (neišpažintos nuodėmės, bausmės už nuodėmes, nuodėmių padariniai). Skaistykloje esančioms sieloms galime padėti savo malda (ypač dera dalyvauti šv. Mišiose), pasninku, susivaldymu, atleidimu (jeigu kažko jiems nesame atleidę, jaučiamės jų nuskriausti ir pan.)“, – krikščionišką šių švenčių turinį aiškina vikaras ir primena, kad Bažnyčioje už mirusiuosius meldžiamasi ne tik šią vieną dieną, bet visą Vėlinių aštuondienį.
Šiais metais, atsižvelgdama į nepaprastąją pandemijos padėtį, Apaštalinė Penitenciarija paskelbė, kad Vėlinių aštuondienio visuotinius atlaidus galima pelnyti ir skirti Skaistykloje esančioms sieloms visą lapkričio mėnesį. Vėlinių laikas tuo ir ypatingas, kad būdami malonės būsenoje (atlikę Išpažintį, o neturint galimybės — atsiriboję nuo bet kokios nuodėmės), melsdamiesi už mirusiuosius bažnyčioje, koplyčioje, kapinėse (nesant galimybės — namuose) pelnome visuotinius atlaidus jų naudai, kad iš Skaistyklos pereitų į Dangaus būseną.
Svarbiausia šventės turinys
Teiraujamės, kas mums yra kapinės ir kapo vieta.
„Atėjimas į kapines – yra pagerbimas ir prisiminimas mums artimo, brangaus žmogaus. Matydami kapą, paminklą, uždegdami žvakelę, galime susimąstyti, kad neamžinai čia žemėje gyvename. Bėda ta, kad labai dažnai žmonės sureikšmina materialius dalykus – gėles, žvakes – ir pamiršta, kad nepalyginamai svarbesnis dalykas tiek mums, tiek mirusiems yra malda“, – įsitikinęs dvasininkas.
„Svarbiau ne dekoracijos, bet turinys. Mes dažnai už dekoracijų pasislepiam ir apleidžiam tai, kas svarbiausia – maldą, bendrystę su Dievu. Toks dėsningumas pastebimas tiek per Vėlines, tiek per Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas, tiek ir, tarkim, švenčiant Santuokos sakramentą“, – sako pašnekovas.
Todėl palinkėčiau kiekvienoje šventėje dėmesį sutelkti ne į išorines dekoracijas, bet į esmę. Kas iš to, jei viskas gražiai atrodys, bet neteiks naudos. Kapinių žiburiai gali labai gražiai spindėti, tačiau kas iš to, jeigu nesimelsime už mirusiuosius ir nepelnysime jiems atlaidų.
„Paskutiniame kurse, studijuojant sakramentologiją, išgyvenau didelę nuostabą Dievo meile žmonėms ir kad būtent iš savo begalinės meilės Jis įsteigė sakramentus. Pajutau didžiulį troškimą būti kunigu, kad Dievas galėtų Sutaikinimo sakramentu išvaduoti žmones iš nuodėmių ir aplankyti ir sustiprinti juos Švenčiausiame Sakramente“, – apie savo pašaukimą kunigystei šiandien kalba vikaras ir priduria, kad dar anksčiau beveik metus praleido vienuolyne – Tiberiados bendruomenėje, kur įgijęs maldos bei misijų patirties. Tai taip pat padėjo apsispręsti stoti į seminariją.
Tarnystė atvedė kunigą Tautvydą į Šakius, kur neilgai trukus teko nemenkas iššūkis – ruošti jaunuolius Sutvirtinimo sakramentui.
„Bandymas krikščionybės žinią moksleiviams perteikti jų kalba reikalauja didelių pastangų. Jaunuoliai yra drąsūs, smalsūs, nebijo užduoti įdomių klausimų, todėl viliuosi, kad dalis jų ateityje tapts brandžiais, sąmoningais katalikais“, – atvirauja dvasininkas ir priduria, kad ir pats, jau būdamas kunigu, turi sąmoningėti, apmąstyti Dievo žodį, augti tikėjime ir bendrystėje su Dievu, bręsti kaip katalikas. Tikėjimo kelionė tęsiasi iki pat tos akimirkos, kai Dievas pasišaukia pas save.
Tikroji prasmė
Anot kunigo, dažnai žmonės susipainioja, todėl svarbu priminti, kad lapkričio 1-ąją Bažnyčioje švenčiama Visų Šventųjų iškilmė, o lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų minėjimo diena (Vėlinės).
Visų Šventųjų dieną džiaugiamės ir Dievui dėkojame už visus žmones, kurie buvo artimoje bendrystėje su Juo, gyveno meilėje ir tiesoje, yra nuskaistinti, todėl jau yra įtraukti į tobuliausią įmanomą bendrystę su Dievu – Dangaus būseną.
„Šventasis yra ne tik tas, kuris yra kanonizuotas – oficialiai Bažnyčios paskelbtas šventuoju, bet kiekvienas žmogus, kuris yra Danguje, Dievo artumoje. Šventiesiems mūsų užtarimo maldos nereikia, nes jie jau Danguje, tačiau mums reikia jų užtarimo. Būtent to ir reikėtų prašyti kiekvieną dieną, bet ypač lapkričio 1-ąją – kad šventieji užtartų mus, paprašytų Dievą mums reikalingų dvasinių dovanų, Jo pagalbos šventai čia žemėje gyventi, kad ir mes būtume priimti į Dangaus būseną.
Lapkričio 2-ąją meldžiamės už tuos mirusiuosius, kuriems reikia mūsų maldų – Skaistyklos būsenoje esančiuosius. Nuskaistinimas reikalingas tiems, kurie nori būti bendrystėje su Dievu, nėra Jo atmetę, tačiau yra kliūčių, kurios dar neleidžia džiaugtis Dangumi (neišpažintos nuodėmės, bausmės už nuodėmes, nuodėmių padariniai). Skaistykloje esančioms sieloms galime padėti savo malda (ypač dera dalyvauti šv. Mišiose), pasninku, susivaldymu, atleidimu (jeigu kažko jiems nesame atleidę, jaučiamės jų nuskriausti ir pan.)“, – krikščionišką šių švenčių turinį aiškina vikaras ir primena, kad Bažnyčioje už mirusiuosius meldžiamasi ne tik šią vieną dieną, bet visą Vėlinių aštuondienį.
Šiais metais, atsižvelgdama į nepaprastąją pandemijos padėtį, Apaštalinė Penitenciarija paskelbė, kad Vėlinių aštuondienio visuotinius atlaidus galima pelnyti ir skirti Skaistykloje esančioms sieloms visą lapkričio mėnesį. Vėlinių laikas tuo ir ypatingas, kad būdami malonės būsenoje (atlikę Išpažintį, o neturint galimybės — atsiriboję nuo bet kokios nuodėmės), melsdamiesi už mirusiuosius bažnyčioje, koplyčioje, kapinėse (nesant galimybės — namuose) pelnome visuotinius atlaidus jų naudai, kad iš Skaistyklos pereitų į Dangaus būseną.
Svarbiausia šventės turinys
Teiraujamės, kas mums yra kapinės ir kapo vieta.
„Atėjimas į kapines – yra pagerbimas ir prisiminimas mums artimo, brangaus žmogaus. Matydami kapą, paminklą, uždegdami žvakelę, galime susimąstyti, kad neamžinai čia žemėje gyvename. Bėda ta, kad labai dažnai žmonės sureikšmina materialius dalykus – gėles, žvakes – ir pamiršta, kad nepalyginamai svarbesnis dalykas tiek mums, tiek mirusiems yra malda“, – įsitikinęs dvasininkas.
„Svarbiau ne dekoracijos, bet turinys. Mes dažnai už dekoracijų pasislepiam ir apleidžiam tai, kas svarbiausia – maldą, bendrystę su Dievu. Toks dėsningumas pastebimas tiek per Vėlines, tiek per Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas, tiek ir, tarkim, švenčiant Santuokos sakramentą“, – sako pašnekovas.
Todėl palinkėčiau kiekvienoje šventėje dėmesį sutelkti ne į išorines dekoracijas, bet į esmę. Kas iš to, jei viskas gražiai atrodys, bet neteiks naudos. Kapinių žiburiai gali labai gražiai spindėti, tačiau kas iš to, jeigu nesimelsime už mirusiuosius ir nepelnysime jiems atlaidų.
Virginijus iš Branduoliškių:
