Kartais užvėrus mokyklos duris nėra lengva iš karto pasirinkti, ką konkretaus gyvenime norisi veikti. Kraštietė Akvilė Weinert (Širvaitytė) gali būti tikras įkvėpimas tiems, kurie dar neapsisprendę dėl savo gyvenimo kelio, profesijos. Moteris yra tas pavyzdys, kaip galima sėkmingai realizuoti save keliose srityse.

Gimusi Veršių kaime, vėliau gyvenusi Miknaičiuose, Akvilė gimnaziją baigė Kudirkos Naumiestyje. Vytauto Didžiojo universitete įgijo Lietuvių filologijos bakalaurą, o vėliau Kauno technologijos universitete – Edukologijos magistro laipsnį. Šiuo metu Akvilė gyvena Vokietijoje, Štutgarte, ir dirba socialine darbuotoja su vaikais, kurie kilę iš pabėgėlių šeimų. Tačiau tai ne vienintelė jos veikla – kraštietė yra ir laisvai samdoma lietuvių kalbos redaktorė-korektorė, ir vertėja iš vokiečių ir anglų kalbų. Yra suredagavusi 20 knygų, o šįmet knygynuose pasirodė pirmoji jos iš vokiečių kalbos versta knyga. Apibūdindama savo įvairias veiklas ir studijas Akvilė sako: „Aš netelpu į vieną dėžutę ir ieškau savęs skirtingose veiklose.“

Pasak Akvilės, nuo vaikystės ji buvo aktyvi – jau mokykloje dalyvavo įvairiose meninėse ir kraštotyros veiklose: septynerius metus dainavo gimnazijos chore ir merginų ansamblyje, organizavo renginius, rašė literatūrinius tekstus, poeziją, aktyviai dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. Pagal savo sukurtą poeziją pati kūrė autorines dainas, joms pritarė ir gitara. Padedant gimnazijos mokytojams, dar būdama gimnazistė Akvilė išleido savo poezijos knygą „Atidarykite duris Išminčiui“. 2008 m. už šį literatūrinį debiutą jaunoji poetė buvo apdovanota Šakių rajono „Varpo“ nominacija.

„Aš gerbiu tuos, kurie yra vienos srities specialistai, eina vienu keliu kryptingai ir žino, kas juos labiausiai domina. Aš nežinojau, ko noriu. Mane domino labai daug dalykų. Džiaugiuosi, kad, kalbant apie darbo rinką, šiandien aš matau, jog reikia tokių žmonių kaip aš, kurie yra generalistai – supranta kelias skirtingas sritis“, – apibūdina savo pasirinkimą A. Weinert ir priduria, kad mūsų globaliame pasaulyje šiandien reikia tokių, kurie suprastų ir skirtingus procesus, skirtingas sritis.  

„Pavyzdžiui, man patiko ir kalba, ir muzika, ir istorija, bet vis dėlto, kad išsirinktum vieną labiausiai patinkančią sritį, reikia save pagauti, kur link krypsta tavo širdis, kam tu jauti aistrą“, – prisimena Akvilė studijų pasirinkimo metus.

Šiandien moteris, apibūdindama savo pagrindinį (pedagoginį) darbą, jaučiasi reikalinga ir daranti tai, ko reikia, nors kartais tas darbelis atrodo toks mažas.

„Pavyzdžiui, aš žinau, kad tai, ką aš darau su tais vaikais mokykloje, yra svarbu, kad ir tada, kai kiekvieną dieną jiems padedu paruošti namų darbus. Jeigu aš to nepadarysiu, tada vaikas neatliks namų darbų, kažko neišmoks, kažką praras tą dieną, nes namuose jam ne visada yra galimybės mokytis, todėl ir toks mažas darbelis yra kai kam labai svarbus ir reikalingas“, – dalinasi požiūriu pašnekovė.

Kalbėdama apie savo gyvenimą, pasirinkimus, kraštietė sako, jog jai save atrasti labai padėjo mentoriai. Anot pašnekovės, dar vienas veiksnys, kuris padeda išsigryninti savo potraukius, yra įsitraukimas į kuo daugiau praktinės veiklos kad ir mokykloje: projektai, būreliai, stovyklos, savanorystė ir kita veikla padeda atsirinkti, kas patinka, o kas ne. Pavyzdžiui, kaip vieną savo širdžiai mielų veiklų Akvilė apibūdina įsitraukimą į Lietuvos krikščionių studentų bendrijos veiklą, kurioje po studijų dirbo studentų koordinatore Kaune. Ji prisimena, kaip smagu buvo kartu su studentais organizuoti Biblijos studijas, paskaitas, konferencijas, diskusijas ir festivalius teologiniais, etiniais ir gyvenimo klausimais.

Gyvendama ir dirbdama Štutgarte, A. Weinert taip pat nenuobodžiauja – nuo 2020 m. savanoriauja „Ridigdo“ lietuvių kultūros draugijos lituanistinėje mokykloje, kur 1–4 klasių vaikus iš lietuvių arba mišrių šeimų moko lietuvių kalbos ir kultūros, organizuoja lietuviškas šventes. Pernai rudenį moteris įkūrė Knygų klubą, kuriame su kitomis lietuvėmis skaito ir aptaria lietuvių autorių grožines knygas. Anot Akvilės, ši veikla jai padeda ir reflektuoti savo tapatybę, ir išlaikyti kultūrinį bei socialinį ryšį su Lietuva. Į tėvynę taip pat stengiasi sugrįžti kaip tik galima dažniau, tačiau neprarasti lietuvybės, anot moters, galima šiandien saugant ją per įvairias veiklas, gyvenant ir kitur, nes tą leidžia padaryti šiuolaikinės technologijos ir lietuviškos bendruomeninės veiklos, kurių apstu visame pasaulyje. Šiandien jaunus žmones kraštietė ragina išbandyti save skirtingose srityse, nepabijoti imtis iššūkių, naujų veiklų, o per tai išsigryninti, kokios profesijos, darbai ar pomėgiai labiausiai džiugina ir kuriuo keliu sukti.

Rita Plaušinaitytė-Šerkšnienė