Atėjęs gražus, prasmingas, ramybę nešantis metas – adventas, padovanojo ir gražių renginių. Jau tradicinis tapo Ginto Čekausko etnografijos muziejuje rengiamas advento vakaras, šiemet pavadintas „Ramybės meto paslaptis“. Apie advento, Kūčių tradicijas papasakojo, žaidimus žaisti mokė Šakių kultūros centro folkloro ansamblio „Šakija“ nariai. Advento vainiko istoriją bei žolelių naudą priminė tautodailininkai Daiva ir Gediminas Jėčiai.

 

Šiandien adventas neįsivaizduojamas be advento vainikų, žvakių, šokoladinių advento kalendorių. Deja, senosios advento tradicijos praktiškai išnyko. Kaip adventas buvo minimas seniau, papasakojo „Šakijos“ pasakoriai.

„Nuo senų laikų žmonės laikėsi senųjų tradicijų, ypač šeimose, kur buvo vyresnių žmonių: buvo atsisakoma mėsiškų ir net pieniškų valgių, žmonės turėjo laikytis rimties, atsisakydavo pasilinksminimų, vengdavo sunkių darbų“, – pasakojimą pradėjo „Šakijos“ vadovė Virginija Snudaitienė.

Iki Pirmojo pasaulinio karo visoje Lietuvoje per adventą žmonės rengdavo susibūrimus. Nors buvo draudžiama linksmintis, žmonės rasdavo būdų, kaip tai padaryti netriukšmingai: susieidavo gretimų kiemų kaimynai, vakarodavo ir šeimynos. Atlikdavo tokius darbus, kuriems daug šviesos nereikia, mat elektros nebuvo, prie balanos ar žibalinės lempos jaunimas ir moterys kedendavo vilnas, plėšydavo plunksnas, lopydavo maišus, adydavo kojines, lukštendavo žirnius ir pupas. Vyrai dirbdavo savo vyriškus darbus: pjaustydavo taboką, taisydavo pakinktus, vydavo pančius. O kad visiems smagiau būtų, tai dainuodavo ramias dainas, kur juntamas dėmesys gyvūnėliams, paukšteliams. Kodėl? Ogi pagal senąsias lietuvių tradicijas žmonės tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė gyvena šiuose sutvėrimuose.

Adventiniu laikotarpiu galiojo ir daug draudimų. Buvo darbų, kurie šiuo laikotarpiu buvo draudžiami.

„Da mano mamelė pasakojo, kad šiukštu negalima per adventą avių kirpti, ba vilna menkai augs ir bus šiurkšti“, – tvirtino ansamblietė Zita Endriukaitienė.

Regina Kamaitienė  priminė, kad per adventą moterys nepylė pagalvių, vyrai vengė medžioti. Sakydavo, jei pilsi pagalves – tai varnos kitais metais žąsyčius ar kitus jauniklius paukščius išnešios ar užpuls. Per adventą geriau nekirsti miško, o tie, kurie nepaklusdavo draudimui, yra matę tarp medžių aukštą žilą moteriškę – miško dvasią.

„Seni žmonės tikėjo, kad per adventą ilgai dirbti vakarojant visgi buvo negalima, ypač po nakties 12-tos valandos. Pasakoja, kad tuos, kurie bandydavo ilgiau pasidarbuoti, imdavo persekioti piktosios dvasios, jos belsdavosi į langus, o tas, kuris pasižiūri neiškentęs, neišvengdavo mirties“, – prisiminė Birutė Stašinskienė.

Advento laikotarpiu žmonės skirdavo daugiau laiko gamtos reiškinių stebėjimui, pagal juos spėdavo ateinančių metų orus, derlių: jei per adventą gilu sniego – tikimasi gero vasarojaus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Dažni atodrėkiai nulemdavo rugių derlių. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus.

V. Snudaitienė dar priminė, kad šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d.) jaunimas spėdavo savo vedybinę ateitį.

„Visą vakarą reikia su niekuo nešnekėti, einant miegoti rožančių sukalbėti, po galva vyriškas kelnes pasidėti, o po lova pasikišti bliūdą su vandeniu ir rankšluostį... Jeigu pamatysi naktį vyriškio veidą – su juo sujungsi savo gyvenimą“, – pasakojo Irena Sakalauskienė.

Anksčiau advento pabaigai gerą ūpą suteikdavo turgūs, dar vadinami saldaturgiais, saldžiaisiais kermošiais, moterų turgais.

„Tai paskutiniai tų metų turgūs, moterys šiems turgums ruošdavosi iš anksto. Juose parduodavo aguonas, kanapes, kviečius, linų sėmenis, pupas, žirnius, cukrų, medų, spanguoles, džiovintus grybus, žalius ir džiovintus obuolius“, – pasakojo Rasuolė Litvinienė.

Susilaikymas nuo linksmybių reiškė, jog visą mėnesį žmonės ne tik kad laikėsi rimties, bet ir neplanuodavo jokių švenčių – vestuvių, krikštynų. Jas nukeldavo po Trijų Karalių. Beje, anuomet sausis, vasaris buvo gausiausi vestuvėmis. Juk vasarą niekas neturėjo laiko švęsti – dienos bėgdavo dirbant ūkio darbus namuose ir laukuose. Taigi iki gavėnios ir susituokdavo didžioji dalis jaunavedžių. Visiškai skirtingai nuo dabartinio laiko, kada vestuvių pikas – vasarą.

Pirmas vainikas iš rato

Kaip žinia, advento vainikai, kalendoriai, kaip, beje, ir žaisliukais puošta Kalėdų eglutė – protestantiškos tradicijos simboliai, nuo seno žinomi ir buvo naudojami tokiose šalyse kaip Vokietija. Advento vainikai, kalendoriai pas mus atkeliavo ir išpopuliarėjo po Nepriklausomybės atkūrimo – po 1990 m. Žinoma, tai nėra tiesiogiai susiję su pačia nepriklausomybe. Tiesiog nuo tada mus užplūdo informacijos gausa.

Kaip pasakojo D. Jėčienė, Vokietijoje 1839 m. liuteronų pastorius Johanas Hinrichas Vichernas, dirbęs su skurstančiais vaikais, padarė pirmą vainiką iš vežimo rato.

„Ant rato jis pritvirtino dvidešimt keturias mažas raudonas žvakutes ir keturias dideles baltas žvakes. Raudonos žvakelės būdavo uždegamos kiekvieną savaitės dieną, išskyrus sekmadienį, kai būdavo uždegama viena iš keturių baltų žvakių. Vėliau imta vainiką puošti žaliomis eglės šakomis – gyvybės simboliu. Buvo sudėtinga namuose patalpinti vainiką su dvidešimt keturiomis žvakėmis, todėl vėliau liko tik keturios žvakės, žyminčios keturis advento sekmadienius: trys violetinės ir viena rožinė“, – pasakojo D. Jėčienė.

Katalikiškose šalyse advento vainikai puošiami liturgines spalvas primenančiomis violetinėmis ir rožinėmis žvakėmis. Keturios žvakės žymi keturis advento sekmadienius. Trys violetinės žvakės reiškia maldą, atgailą ir pasninką, kurie praktikuojami per adventą ir gavėnią. Rožinė žvakė reiškia džiaugsmą, kurį Dievo įsikūnijimas atnešė žmonijai.

D. Jėčienė pademonstravo ir advento vainiką, kuris daromas Austrijoje: keturios advento žvakės įstatomos į obuolius, tarpusavy sujungtus pagaliukais taip, kad trys obuoliai sudaro pagrindą, o vienas yra iškeliamas į viršūnę.
„Man labiausiai patinka mano, Klaipėdos krašto, vainikai. Nes būtent čia advento vainikas iš germaniškų kraštų pirmiausiai paplito. Čia vainikai pinami iš karklų vytelių ir yra mažiau puošnūs, pridedant rūtų šakelių, kankorėžių, samanų, džiovintų vaisių, viduje pastatomos keturios žvakės“, – pasakojo tautodailininkė.

Pasikviesti vienišą kaimyną

Pasninko kulminacija – Kūčių vakarienė, per kurią daugelis ir šiais laikais nevalgome mėsos (kai kas – ir pieno) produktų.

„Artėja Kūčių vakaras. Šeimos vakarienė. Stalas užtiestas balta staltiese, po ja vasaros kvapais sklandantis šieno patalas. Stalas apsunkęs nuo dvylikos valgių, simbolizuojančių visus metų mėnesius. Pagrindiniai Kūčių valgiai ir šiandien turi savo prasmę“, – priminė V. Snudaitienė.

Obuoliai – simbolizuoja rojaus medį, todėl kai kur po paplotėlio yra valgomas obuolys. Žirniai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmų žmonių išvarymą iš rojaus – Adomo ašaras. Kviečiai – skalsos simbolis, medus – šviesos ir sveikatos simbolis.

„Prėskučiai (kūčiukai) – žinomi apie juos trys paaiškinimai. Pirmiausia tai paskutinės vakarienės duona. Taip pat jie simbolizuoja agapę – meilės vakarienę. Ir dar prėskutis vaizduoja duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti“, – pasakojo R. Livinienė.

Kūčios – išimtinai šeimos šventė, nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną. Ir jeigu dėl ligos ar negalavimų jis pats negali ateiti, tai jam bent pavalgyti ką nors nuo Kūčių stalo priderėtų nunešti.

O po vakarienės laukdavo ilga kerų, spėliojimų naktis. Todėl ir vakaro dalyviai, ansamblietės Skirmos Virbylienės pakviesti, galėjo sužinoti savo gyvenimo kelią – iš po staltiesės traukė po šiaudą. Zita Gauzienė kvietė paimti po keletą kūčiukų ir žiūrėti, kokie metai bus – ar poringi, ar laimingi.

„Žmonės dar prisimena, kad vaikinai vidurnaktį klojime botagu pliekdavo savo kelnes, mat jiems rūpėjo irgi išvysti veidą tos, su kuria bus lemta sujungti savo ateitį“, –  pasakojo I. Sakalauskienė.

Šauniai vakarojo Lekėčiuose nors ir negausiai susirinkę muziejaus lankytojai, minė mįsles, „Šakijos“ nariai visus mokė advento žaidimų. Apie rausvąją rodiolę, dažnai vadinamą auksine šaknimi, kaip ją užauginti ir kam ji naudinga, papasakojo G. Jėčys.

Kyla klausimas, ar iki šių dienų yra išlikę anuometinių papročių? Etnologai sako, kad, deja, bet ne. Kai kurie žmonės stengiasi laikytis pasninko. Kadangi mums nebėra svarbūs žemės dirbimo, gyvulininkystės darbai, dėl to nunyko ir su senuoju mūsų gyvenimo būdu susiję papročiai. Pasikeitė ir pats mūsų gyvenimo ritmas. Metų pabaiga pasižymi ir šventiškumu: vyksta kalėdiniai vakarėliai darbovietėse ir draugų rateliuose, vaikų „eglutės“. Senosios tradicijos liko tik edukacijose.