Rajone viešėjo pedagogas, žurnalistas, buvęs tremtinys, rašytojas Rimantas Greičius. Pristatydamas savo naują, jau septintąją knygą „Pašiaušti slenksčiai“, autorius apgailestavo, kad Šakių viešoji biblioteka turi tik vieną jo dar 2012 metais išleistą knygą, nors paskutinėje itin daug rašoma apie mūsų rajoną. Iš karto sukilo smalsumas – apie ką rašo autorius, kad ne visų skoniui jo knygos?

„Aš į Šakius dažnai atvažiuoju, su šiuo rajonu sieja mane daug kas. Mano tėtis Jonas yra gimęs Verpikų kaime (Slavikų sen.), kur buvusios sodybos vietą dar ir šiandien žmonės vadina Greičyne. Tėtis buvo pirmos laidos Šakių „Žiburio“ gimnazijos abiturientas 1925 m. Vėliau, kai pats dirbau laikraščiuose „Sovetskaja Litva“, „Diena“, „Valstiečių laikraštis“ ir kuravau šį kraštą, dažnai čia atvykdavau“, – apie sąsajas su Šakių rajonu pasakojo R. Greičius.

Tad kas šis rašytojas, kuris labai kontraversiškai rašo apie sunkiausius Lietuvos istorijos XX a. vidurio įvykius, kurių neišgalvojo, o apie kuriuos jam papasakojo patys sunkiu tautai laiku daug patyrę ir išgyvenę žmonės. Jam pačiam norėjosi viską įamžinti knygose ir palikti ateities kartoms, kad šios iš protėvių klaidų pasimokytų. Septintoji knyga yra tęsinys šeštosios, kuri vadinasi „Slenksčiai“. Abiejose knygose rašoma apie tragiškus žmonių, ištisų šeimų likimus mažuose kaimuose ir miesteliuose nuo 1939 metų. Pats autorius pripažįsta, jog, perteikiant kitų žmonių istorijas, jam pačiam buvo sunku susilaikyti nuo savo asmeninių įžvalgų ar komentarų, todėl jis paskutinės išleistos knygos baigiamajame žodyje sako, kad rašė ją paskendęs kūrybinėse kančiose.

Autorius pasidalino viena itin skaudžia istorija, su kuria susidūrė dirbdamas žurnalistinį darbą, kada į jį kreipėsi buvusio Alytaus gaisrinės karininko tėvas. Jo sūnus ugniagesys žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, o vėliau šeimai Respublikinės prokuratūros darbuotojai pasakė, kad jaunuolis užsimušė būdamas girtas, nors, anot tėvo, sūnus iš viso negėrė.

R. Greičius ėmėsi narplioti šią suveltą istoriją, o tuo metu, pasak pašnekovo, keistomis aplinkybėmis vienas po kito mirė vienaip ar kitaip susiję su ja penki visiškai sveiki žmonės (net patologas). Žurnalistas išsiaiškino, kad jaunuolis buvo nužudytas už tai, kad atsitiktinai pamatė tai, ko neturėjo matyti, net nustatė nusikaltėlio asmenybę. Nors šiurpas krėtė, bet straipsnis į spaudą pateko. Beje, tai jau buvo Atgimimo metas, todėl jokio rimtesnio atgarsio jis nesulaukė, tokios temos tuomet mažai ką domino. Ši ir kitos šiurpios istorijos sugulė į rašytojo knygas, kurias jis pradėjo rašyti gana vėlai, nes kol dirbo spaudoje, tuo užsiimti nebuvo laiko. Knygą „Man nereikia likimo kito“ (kuri buvo nupirkta ir Šakių bibliotekos) autorius laiko dokumentine, nes joje smulkiai aprašęs savo gyvenimo „kelius ir klystkelius“.

Gimė R. Greičius Vilkaviškyje 1938 m. Jo tėtis buvo lituanistas, Salomėjos Nėries kurso draugas,  mama Marijona taip pat buvo pedagogė, kilusi iš garsios Kuzmickų giminės. Rašytojas turėjo dvi seseris. Apie Danutę autorius papasakojo labai jautrią istoriją. Pasirodo, ji prieš tremtį kūrė eiles, o pačią autorę kaip antrąją lakštingalą po S. Nėries  pripažino ir 1947 m. vykusiame pirmajame jaunųjų rašytojų suvažiavime žymiausi to meto poetai. Nustojo sesuo rašyti eiles po to, kai 1949 m. pavasarį Pagėgių Donelaičio gimnazijos direktoriaus Jono Greičiaus šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį, ir jau vasarą Danutė (ir net vienuolikametis Rimantas) tampė taigoje sunkius medinius kibirus su pušų sakais.

„Sesuo pasakė, kad po to, kai mus vežė mėšlu pasmirdusiame vagone, o gamtinius reikalus pagal sargybinio komandą reikėjo kuo skubiau tarp traukinio ratų atlikti, ji eilėraščių daugiau nerašys“, – prisimena R. Greičius.

Ir nė vieno eilėraščio daugiau neparašė, sugrįžusi tapo medike, mokslininke.

Manoma, kad tremtį Greičių šeima „užsidirbo“ dėl to, jog tėvelis vokiečių okupacijos metais dirbo Jurbarko gimnazijos direktorium, o dar ir niekada nesilenkė jokioms valdžioms.

Sibire autorius baigė vidurinę mokyklą, šešerius metus tame krašte mokytojavo, dėstė muziką.  Tėvai ir seserys grįžo į Lietuvą 1956 m., o būsimasis rašytojas užsibuvo kiek ilgiau – ten sutiko savo gyvenimo meilę, rusaitę Valentiną. Vėliau, tėvų paragintas, grįžo ir jis, bet jau su žmona ir trim sūneliais. Lietuvoje abu su žmona baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Abu dirbo pedagoginį darbą, jam buvo patikėtas ir mokyklos direktoriaus vairas, vėliau abu su žmona perėjo į žurnalistiką. Jis ne tik tarybiniais, bet ir nepriklausomybės laikais daugelį metų dirbo laikraščių redaktorium. Greičiai užaugino šešis vaikus.

Karo ir pokario metai, pasak rašytojo, paliko niūrius prisiminimus. Jo tėvai 1944 m., kai sūneliui buvo šešeri, slėpė namuose nuo nacių mokytoją žydaitę. Vieną rytą šeima buvo prikelta ir išstatyta prieš nacių automatus. Į kiemą užsuko ne tik esesininkai, bet ir juos lydėję lietuviai, kurie namuose ieškojo žydaitės, o penkių asmenų šeima stovėjo prieš ginkluotus kareivius kieme.

„Ką galvojo tėvas, nežinau, bet jis pasakė atėjūnams – nėra čia jokios žydaitės, o ta mergina, mūsų tarnaitė, šiuo metu išvykusi, – tėvo žodžius prisiminė R. Greičius. – Ir taip jis pasakė, kai Sara Kantor buvo namuose. Laimei, žydaitė sugebėjo taip pasislėpti, kad baltaraiščiai jos nerado. Kai jie išėjo, tėvas ištarė: „Man gėda – tie nacių talkininkai, kurie mūsų namus kratė, buvę mano mokiniai.“ Daug vėliau, jau po R. Greičiaus tėvų mirties, jiems  2014 m. buvo suteikti Pasaulio teisuolio vardai, o prezidentė D. Grybauskaitė jų sūnui Rimantui įteikė jiems skirtus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Jeruzalėje Šlovės sienoje iškaltos jų pavardės, vardai.

„Šviesiai žiūrėjau ir žiūriu į gyvenimą, nors už tiesą daug teko kariauti ir anais, ir šiais laikais, tad ne kartą buvau skaudžiai už nepaklusnumą valdžių muštas, – apie gyvenimą po tremties pasakojo septynių knygų autorius. – Pensininku tapau ir su žurnalistika atsisveikinau būdamas septyniasdešimt penkerių metų, tačiau vis dar jaučiuosi esąs žurnalistas.“

Dirbdamas tiek tarybiniais laikais, tiek nepriklausomoje Lietuvoje rašytojas ir žurnalistas sako nevengęs aštraus žodžio, visada stengęsis rašyti teisybę. Tiek jam, tiek kartu į žurnalistiką pasukusiai žmonai svarbiausia buvo apginti neteisėtai galingesnių nuskriaustą žmogų.

„Tuometinės partinės valdžios kritikuoti nebuvo galima, tačiau pradėjęs dirbti Klaipėdoje savaitraščio „Lietuvos žvejys“ redaktorium išdrįsau spausdinti kritinius straipsnius, kuriuos, beje, dažniausiai rašė kovingo charakterio Valentina. Na ir prasidėjo... Mus ilgai tampė, ne kartą ir aš, ir žmona stovėjome pirmojo sekretoriaus Č. Šlyžiaus kabinete  „ant kilimo“. Po penkerių mano redaktoriavimo metų buvome priversti dingti  iš Klaipėdos“, – pasakojo buvęs žurnalistas.

R. Greičius prisimena: dirbant respublikiniame dienraštyje „Sovetskaja Litva“, prieš jam atvažiuojant į rajoną, jau būdavo įspėti jo vadai, o pirmieji jų sekretoriai susirūpindavo: ko jis važiuoja, ko jam reikia, ką iškapstys? Tuometinė valdžia itin bijojo  kritikos „Tiesoje“, o ypač rusų kalba leidžiamoje „Sovetskaja Litva“, nes ji buvo skaitoma Maskvoje.

Maloniausia autoriui susitikti su skaitytojais, pabendrauti su jais, net kartu padainuoti. Daug nuostabių susitikimų įvyko šalies bibliotekose (praeitais metais Gelgaudiškyje), muziejuose, mokyklose, Trečiojo amžiaus universiteto padaliniuose. R. Greičius įsitikinęs, kad save ir skaitytoją gerbiantis autorius privalo rašyti tik tiesą, nes kitaip jaunoji karta gyvens iškreiptų veidrodžių karalystėje.