Kasmet rugsėjo 27-ąją švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Būtent jie pirmieji ištiesia pagalbos ranką ir grąžina tikėjimą gyvenimo kryžkelėje atsidūrusiems, kenčiantiems nuo priklausomybių, stokojantiems socialinių įgūdžių ar tiesiog su sunkumais susidūrusiems žmonėms. Tad profesinės šventės išvakarėse kalbiname dvi iš gausaus būrio socialinių darbuotojų.

Žvirgždaičių ir Barzdų seniūnijų socialinio darbo organizatore dirbanti Rita Dumbliauskė sako, kad šis darbas ją susirado pats. Pasak jos, norą padėti kitiems ji, matyt, paveldėjo iš savo tėtės, kuris dažnai, metęs visus savo darbus, eidavo padėti kaimynui, todėl jų šeimoje pagalba kitam buvo savaime suprantamas dalykas.

Savo karjerą Rita pradėjo prieš 18 metų VšĮ „Gelbėkit vaikus“ Šakių vaikų dienos centre. Nors tuomet dar neturėjo jokios kvalifikacijos, tačiau darbas su vaikais jai labai patiko, todėl centro vadovės Jūratės Arštikaitienės paskatinta nusprendė baigti socialinės pedagogės studijas. Socialinė pedagogika apėmė platesnę sritį nei socialinis darbuotojas. Per aštuonerius metus tarp jos ir dienos centrą lankančių vaikų bei jų tėvų užsimezgė labai geri santykiai, nes ji buvo „ne ta iš seniūnijos ar savivaldybės, kuri atėjusi darydavo tvarką“, o ta „geroji socialinė darbuotoja“.

Kai 2013 m. Kudirkos Naumiestyje prireikė pavaduoti socialinio darbo organizatorę, išėjusią vaiko auginimo atostogų, R. Dumbliauskė ryžosi save išbandyti šioje srityje ir joje pasiliko. Šiandien jau šešti metai ji organizuoja socialinį darbą Žvirgždaičių ir Barzdų seniūnijose ir ją drąsiai galima pavadinti socialine darbuotoja iš pašaukimo.

Be abejo, tam įtakos turėjo ir jos sprendimas – baigus vidurinę mokyklą 1998 m. išvykti aukliauti į Vokietiją. Šeima, kurioje prižiūrėjo vaikus, jai sudėliojo kertinius akmenis ir požiūrį į šeimą, santykį tarp vaikų ir tėvų, tarp tėčio ir mamos. Tai leido pamatyti kitokį vaizdą nei buvo tuo metu pas mus Lietuvoje ir taip iš atsitiktinių dalelių susidėliojo visa gyvenimo supratimo mozaika.

„Pati esu iš daugiavaikės šeimos. Augom septyni vaikai, tad natūraliai ir kitu pasirūpint teko. Manau, atsineštiniai dalykai iš vaikystės čia yra. Galvoju, kad esu ten, kur turiu būti“, – įsitikinusi Rita, pas kurią „žmonės kartais ateina ne problemų spręsti, o tiesiog pasikalbėti – empatija, paprastumas, atvirumas – tai raktas į kitų širdis, nes žmogui gali padėti tik tada, kai jį priimi tokį, koks jis yra, kai prisijaukini“.

„Socialiniai darbuotojai keičia gyvenimus. Dažnai viskas prasideda nuo klausimo – kaip tau sekasi? Nes yra žmonių, kurių to niekas nepaklausia. Yra tokių, kurių niekas nemato arba nenori matyti“, – atviravo pašnekovė, primindama, kad socialinio darbuotojo specialybė yra gana jauna, tačiau labai reikalinga.

„Ne paslaptis, kad šiuo metu socialinių darbuotojų poreikis auga, nes žmonės išlaisvėjo, išdrąsėjo. Prisiminkit, pačioj pradžioj koks požiūris į socialinį darbuotoją buvo. Tai buvo kažkas žiauriai baisaus... O dabar viskas pasikeitę ir dar keičiasi. Tas pats ir su psichologu. Kaip anksčiau priimdavo ir kaip dabar. Vadinasi, mes augam, priimam pagalbą, o rezultatas pasimato ne iš karto, o tik po kurio laiko“, – patikino R. Dumbliauskė, pabrėždama, kad, norint sugrąžinti viltį, reikia turėti kantrybės išlaukti, kol pasimatys, jog problema ne tokia jau baisi, kaip atrodė.

Kaip atsiriboti nuo kitų žmonių problemų ir rūpesčių, kaip jų neparsinešti namo, juk tiek daug įvairių situacijų tenka išnarplioti? R. Dumbliauskės teigimu, šiuo klausimu ji rami – moka uždaryti duris ir darbą palikti už jų. Pasak jos, būtina rasti laiko sau, kad neperdegt, todėl, kaip ir kiekvienam, taip ir jai reikia kažkur nusinulinti ar įsižeminti, kad atsikratytų kitų žmonių palikto negatyvo. Ritai tai padaryti padeda gėlynų priežiūra ir užsiėmimai keramikos dirbtuvėse „Broliai Moliai“.

Buvusi zootechnikė, labai mylinti gyvūnus, ypač arklius, naumiestietė Genovaitė Vabalienė jau 20 metų dirba socialine darbuotoja ir savo meilę dalija žmonėms. Pradėjusi šį kelią Kudirkos Naumiesčio neįgaliųjų dienos centre, po dvejų metų ji tapo naujai susikūrusio Šakių socialinių paslaugų centro darbuotoja, šiandien teikianti asmens higienos ir priežiūros paslaugas rajono gyventojams.

G. Vabalienė pasakojo, kad socialinio darbuotojo profesiją įgijo nugyvenusi pusę amžiaus ir jau dirbdama šį darbą pradėjo studijas Marijampolės kolegijoje. Ne veltui sakoma, kad mokytis niekada ne vėlu. Tiesa, sugrįžti į mokyklos suolą buvo didelis iššūkis. Nepaisant kai kurių sunkumų, visos pastangos atsipirko su kaupu. Po ketverių su puse metų, paėmusi į rankas bakalauro diplomą, naumiestietė teigė nė akimirkai nesigailėjusi šio savo žingsnio, atvirkščiai, labai tuo didžiavosi, padidėjo jos savivertė ir pasitikėjimas savimi.  

„Šiemet gegužės mėnesį suėjo pensinis amžius. Tai atsirado toks laisvės pojūtis, kad galiu bet kada būti laisva, tačiau dar planuoju padirbėti, jei tik sveikata leis“, – atviravo G. Vabalienė, norėdama, kiek jėgos leis, dar pagelbėti kitiems žmonėms, kurie „ateina dėl įvairiausių klausimų: mirus artimui, nemokant susimokėti už elektrą ar pasiskambinti dėl informacijos į „Bitę“, į vandenis“.

Tačiau tiesioginės jos pareigos – skalbimas ir dušo paslaugos, kurias teikia Kudirkos Naumiesčio vaikų darželio patalpose. Per metus čia vidutiniškai kreipiasi apie 80 rajono gyventojų, kas mėnesį suteikiama po 150 ir daugiau skalbimo paslaugų, apie 200 maudymosi paslaugų, daugiausiai tiems, kurie namuose neturi patogumų.

Socialinė darbuotoja pasakojo, kad jos darbas čia nesibaigia. Ji iš tų žmonių, kurie neša šilumą, meilę ir šypsenas kitiems – organizuoja įvairius renginius, ekskursijas ir edukacijas bendradarbiaudama su bibliotekos darbuotojais, daro atvirutes vienišiems seneliams, kas mėnesį renkasi draugėn susibūrusi poezijos mylėtojų grupelė, kuri skaito eiles.