Važiuojant per Liepalotus akį patraukia idealiai sutvarkyta sodyba, kurioje niūrių spalvų net ir rudenį nesurasi. Čia gyvenanti Ingrida Riškutė negaili nei laiko, nei jėgų tėvelių jai paliktų namų aplinkos puoselėjimui, o kai oras atšąla ir darbai lauke baigiasi, ji gali daugiau laiko skirti savo hobiui – paveikslų siuvinėjimui kryželiu.

„Nuo pat vaikystės buvau gamtos vaikas. Mylėjau visus gyvuliukus, augaliukus, todėl sodybos puoselėjimas man yra sielos atgaiva, o pats kūrybinis procesas – be galo didelė aistra, nes augalai man yra ir ramybė, ir grožis, ir didelis džiaugsmas“, – atviravo liepalotiškė, kurią visos mūsų viešnagės metu lydėjo ir nė per žingsnį nesitraukė jos numylėtos kalytės Laputė ir Pupa.

Aprodydama išpuoselėtą sodybos aplinką, Ingrida pasakojo, kad pirmuosius gėlynus 60 arų teritorijoje ji pradėjo formuoti prieš penkerius metus, tačiau pats didžiausias jos kūrinys – prieš dvejus metus kieme įrengtas nepaprasto grožio alpinariumas.

„Man patinka spalvos. Nemėgstu vienos žalios spalvos. Man reikia jų žaismo, kad nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens net ir nužydėję augalai atrodytų dekoratyviai. Toks mano tikslas. Kodėl, kaip manot, pasirinkau geltonas tujas? Dėl to, kad duotų spalvinę gamą, nes žalia yra žolė“, – paaiškino darbšti ir kūrybinga moteris, atskleidusi seniai puoselėtą idėją – sujungti visą sodybą spalvinėmis augalų kompozicijomis, kuriose, kaip ir gamtoje, dominuotų keturios pagrindinės spalvos – žalia, geltona, vyšninė ir pilka.

Liepalotuose gyvenanti Ingrida Riškutė puoselėja sodybos aplinką, pritaikydama žinias, įgytas floristikos ir želdinių dizaino moksluose. Jos tikslas – sujungti visą sodybą spalvinėmis augalų kompozicijomis.  D. Pavalkio nuotr.

Galima sakyti, kad jai tai padaryti pavyko. Ir ne tik spalvų gama, bet ir besikartojančiomis augalų rūšimis. Stebina skoningai parinkti augalai, jų aukščiai, lapijos struktūros, atrodo, savo vietoje kiekvienas akmenėlis. Ir neatsitiktinai, nes, kaip sužinojome, I. Riškutė yra baigusi floristikos ir želdinių dizaino mokslus.

„Labai norėjau save išbandyti, pritaikyti tai, ko išmokau. Visus augalus parinkau pati. Natūraliai. Klausydamasi savo širdies. Ir, manau, man pavyko“, – neslėpė džiaugsmo liepalotiškė, šiemet suformavusi naują alpinariumą ir įrengusi nemažą tvenkinuką prie įvažiavimo į sodybą. Tai pavyko padaryti išpjovus senas egles ir lazdynus. Tiesa, sveikatos problemų turinti Ingrida neslėpė, kad vakare, sugrįžus po darbų į namus, jau nieko nesinori, „tačiau tas nuovargis toks malonus ir miegasi gerai, ir rezultatas šildo širdį ir džiugina akis“.

Pakviesti vidun likome ne mažiau apstulbę nei dairydamiesi po Ingridos alpinariumus ir želdinių kompozicijas, nes namai ne mažiau išpuoselėti nei gėlynai, o tvarkos ir švaros būtų galima ne vienam pasimokyti. Moteris nemėgsta daiktais apkrautų spintelių. Kiekvienas įrankis, puodas ir net rankšluostis turi savo vietą už uždarų durų. Galbūt todėl čia tiek daug erdvės ir šviesos.

Baltos sienos vizualiai dar labiau išdidina baldais neperkrautus kambarius, nors ir yra nukabintos daugybe pačios Ingridos kryželiu siuvinėtų paveikslų. Kiek jų, iš tiesų nė pati autorė teigė nežinanti – gal apie 40 liko, nes daug buvo išdalyta, išdovanota.

Ji parodė šūsnį ant specialaus audinio nupieštų piešinių. Jų galėtų būti 20 ar daugiau. Tai paruoštukai būsimiems paveikslams. Kaip pasakojo, gal kokių 20 metų būdama išmoko siuvinėti, gyvūnėlius ji nusipiešia iš paveikslėlių, o tada pati parenka ir tarpusavyje suderina spalvas. Ir suderina taip, kaip turbūt niekas kitas nesuderintų, nes to išmoko mokydamasi floristikos, todėl džiaugėsi, kad ir siuvinėdama paveikslus gali pasinaudoti anksčiau įgytomis žiniomis.

„Aš nenoriu pirktinių paveikslų. Aš noriu savo, – tvirtino I. Riškutė, atskleisdama, kad siuvinėjimas kryželiu jai kur kas daugiau nei gražių paveikslų kūrimas, nes tai ir poilsis, ir būdas pamiršti kasdienius rūpesčius, ir geriausias vaistas nuo blogų minčių, net nepajunta, kaip prabėga laikas.  

Vienas iš Ingridos Riškutės hobių – siuvinėjimas kryželiu, todėl jos namų sienos nukabintos gyvūnų paveikslais. Ir ne bet kokiais, o jos pačios sukurtais. Mat kūrybinga moteris nemėgsta pirktinių paruoštukų, ji pati išsipiešia gyvūnus ir parenka jiems spalvas. D. Pavalkio nuotr.

„Aš esu laiminga. Džiaugiuosi kiekviena smulkmena. Galimybė kurti man yra didžiausia palaima“, – atviravo meniškos sielos moteris, atskleisdama, kad jau beveik metus gyvena be televizijos, radijo ir interneto, nes žinios, o ypač pranešimai apie karą, ją išmuša iš vėžių ir baugina, o tai labai atsiliepia Ingridos sveikatai.

Pasak jos, technologijų ji nepasigenda ir nors, kaip sako, nėra apdovanota gražiu balsu, bet prisėdusi prie savo rankdarbių mėgsta paniūniuoti vieną kitą dainą.

Ingridos siuvinėtų paveikslų yra tiek daug ir jie tokie gražūs, kad pavasarį, kai ji minės 40-ąjį gimtadienį, krautuvėlės „Gėlės Jums“ vadovė Kristina Geršvaltaitienė planuoja organizuoti parodą, kurią galėtų pamatyti ir pasidžiaugti ne tik pati kūrėja, bet ir kiti žmonės. Tarp moterų šį pavasarį užsimezgusi draugystė Šakiuose vykusioje „DUOday“ dienoje, kurios metu įvairias profesijas išbandė žmonės, turintys fizinę ar protinę negalią, tęsiasi iki šiol.

Tačiau kūryba – ne vienintelė moters aistra. Jau daugybę metų Ingrida kolekcionuoja įvairiausių gyvūnėlių skulptūrėles. Kai tik pamato, negali atsispirti norui įsigyti. Ir visai nesvarbu, iš ko jos pagamintos – iš stiklo, molio ar tiesiog plastiko. Šiandien jų turi surinkusi turbūt ne vieną šimtą. Tiesa, nė nebandė niekada skaičiuoti, nes rekordo nesiekia. Smagu, kai turi širdžiai mielų veiklų ir liūdėti tada nėra laiko.