Senosios kaimų kapinės – tai vieta, kur saugomas gyvos ar jau išnykusios kaimo bendruomenės atminimas. Iki šiol išlikę kapinių pavadinimai atitinka kaimų pavadinimus: Buktiškių, Katilių, Piesčių, Verpikų ir kt. Deja, kaimai rajone nyksta ar jau išnykę, o kapinės – tebėra. Rajono savivaldybės teritorijoje esančių kapinių sąraše – daugiau nei pusantro šimto neveikiančių kapinių. Kraštiečio paskatinti, domimės Žemosios Panemunės (Kriūkų sen.) senosiomis kapinėmis.

Artėjant Vėlinėms, skubame tvarkyti artimųjų kapus. Tačiau kone kiekvienoje seniūnijoje yra neveikiančių kapinių. Rajone tokių 155-ios. Ne vienoje seniūnijoje ypač prieš lapkričio 1-ąją rengiamos akcijos ir kapinės yra tvarkomos, uždegamos žvakelės, atstatomi kryžiai. Deja, nemažai ne tik kapų, bet ir pačių kapinių yra pamirštos, jos apaugusios krūmais, kad čia buvo amžinojo poilsio vieta, mena tik išlikę antkapiai, kryžiai. O ir pasiekti jas sunku, aplink suarti visi priėjimo takai, nėra informacinių lentelių, nurodančių, kokios tai kapinės. Man visuomet įdomu – o kas ir kada jose atgulė amžinojo poilsio? Ar ne mūsų, gyvųjų, pareiga sutvarkyti nykstančias kapines, nes po kelių dešimtmečių gali nebelikti net ir tų istorinių pėdsakų, kurie išlikę kai kuriose kapinėse. Tokioms mintims užplūdus, pasidomėti Žemosios Panemunės senosiomis kapinėmis pakvietė kraštietis Jonas Vaičiūnas (beje, Kriūkų seniūnijoje yra šešerios neveikiančios kapinės).

J. Vaičiūnas teigia, kad jo mama Ona Kačiulytė-Vaičiūnienė, gimusi 1899 m., yra užaugusi Pamiontkos (dabartinių Padainių) kaime, esančiame visiškai greta Žemosios Panemunės.

„Jaunystėje ji tarnavo Žemosios Panemunės dvaro virtuvėje. Ji asmeniškai pažinojo paskutiniuosius Žemosios Panemunės dvarininkus Tamošių Zaną ir Teresę Zanienę. Mamytė apie 1972 m. man pasakojo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą senosiose Žemosios Panemunės kapinėse, esančiose Šukėto lankoje, palaidojo Tamošiaus Zano motiną“, – sako J. Vaičiūnas ir priduria, kad T. Zano motina buvo ankstesniojo Žemosios Panemunės dvaro savininko Konstantino Fergiso duktė Jadvyga, todėl galėjo būti palaidota prie jos giminių.

Pasak kraštiečio, Panemunės dvaro kapinaitėse šalia Fergisų ir Zanų giminių kapų buvo palaidota ir paskutiniojo Žemosios Panemunės dvaro savininko Tomo Zano (1876–1950) žmonos Teresės Daugėlaitės Zanienės močiutė Elena Marija Antanina Bieganskienė (Vaisenhofaitė).

„Tai, reikia manyti, buvo paskutinis palaidojimas senosiose Žemosios Panemunės kapinėse, nes mano mamytės motiną Marijoną Kačiulienę (Jomantaitę), mirusią 1909 m., palaidojo naujosiose Žemosios Panemunės kapinėse prie naujosios bažnyčios. Mano mamytė sakydavo, kad jos mamos kapas buvo pirmasis naujose kapinėse“, – pasakojo kraštietis.

Tad kur tos senosios Žemosios Panemunės kapinės? Apie Žemosios Panemunės dvaro savininkus Zanus jų artimieji atsiminimuose rašo, „kad jie 1924 m., išvažiuodami iš Žemosios Panemunės, nuvažiavo uždegti žvakeles ant savo giminių kapų kapinėse, kurias saugojo Šukėto upelis“.

J. Vaičiūnas svarsto, kad netoli kelio iš Kriūkų link Pavilkijo, Šukėto upelio žemupio kairiajame krante, prie keliuko, vedančio kaimo turizmo sodybos link, galėjo būti tos senosios Žemosios Panemunės kapinės ir netoli jų – pirmoji Žemosios Panemunės bažnyčia.

Istoriniuose šaltiniuose užsimenama, kad Nemuno lankoje stovėjo koplyčia. Ją 1829 m. sugriovė buvęs didelis potvynis, bet ji buvo atstatyta toje pačioje vietoje. Anot J. Vaičiūno, labai tikėtina, kad ši pirmoji Žemosios Panemunės bažnyčia stovėjo prie minėtų senųjų kapinių.

„Dabar reikėtų sakyti – buvusios kapinės, nes jų ir žymės beveik nelikę. Jas, kaip galima spėti, sunaikino „Sniečkaus vilos“ statytojai. Ją statė Šakių rajono „Švyturio“ kolūkio statybos brigada. Nežinau, ar ji buvo statoma LKP pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, ar šiaip aukštiems sovietinės valdžios ir partiniams pareigūnams, bet 1974 sausį numirus Sniečkui, jos statyba sustojo. Ji buvo pastatyta, bet nebaigta įrengti. Sovietmečio pabaigoje ta vila buvo perduota Kauno klinikoms, o po sovietmečio, prasidėjus privatizacijai – privatizuota. Joje įrengta kaimo turizmo sodyba „Slėnio namas“, – knygoje „Ten, kur teka Jotulė ir Nyka“ (Kriūkų krašto enciklopedija, II dalis, 2022 m.) rašo J. Vaičiūnas bei pateikia daugiau faktų apie šias kapines.

Pasak kraštiečio, apie tai, kad šias kapines galėjo sunaikinti šios vilos statytojai, atsargiai užsimena archeologų grupės mokslinis vadovas Bronius Dakanis savo 1978 m. birželio 5–19 d. komandiruotės ataskaitoje. Toje ataskaitoje parašyta, kad archeologų grupei lankantis senosiose Žemosios Panemunės kapinėse jų centre gulėjo paminklinis akmuo su geležiniu kryžiumi ir buvo iškastas kapas.

Prieš Vėlines, pasitelkę Kriūkų seniūną Anatolijų Kazlauską bei seniūnijos darbuotoją, tautodailininką Andrių Bieliuką, leidžiamės ieškoti kapinių ir mes. Tiek seniūnas, tiek A. Bieliukas žino šią vietą. Iš tikrųjų senosios Žemosios Panemunės kapinės yra prie minėto Šukėtų upelio, greta kelio, vedančio į minėtą vilą, dabar – turizmo sodybą. Seniūnas pasakojo, kad kapinių teritorija užima vos dešimt arų, kad 2006 m. Žemosios Panemunės senosios kapinės paskelbtos neveikiančiomis, o seniūnija kartkartėmis pašalina kapinių teritorijoje esančius pavojingus medžius.

Randame vienintelį jau minėtą akmens luitą, greičiausiai buvusio antkapinio paminklo apatinę dalį. A. Bieliukas atsargiai pakelia akmenį ir rodo siauresniajame jo gale buvusią skylę. Deja, jokio užrašo ant akmens neišlikę.

„Čia neabejotinai buvusi metalinio kryžiaus įtvirtinimo vieta. Čia metalo vagių darbas. Kai švento nieko nėra, tai metalas ir iš kapinių išrinktas“, – apgailestauja A. Bieliukas.

Seniūnas taip pat priduria, kad kapinėse pasidarbavę „juodieji archeologai“, nelegaliai kasinėjantys kapinėse, mat kapinių teritorijoje iškasta ne viena duobė.  

„Manau, jei nėra poreikio, geriau tegul ilsisi čia, kas ilsisi. Reiktų nedrumsti mirusiųjų ramybės. Gerai yra tai, kad kapinių teritorija išskirta kaip sklypas, todėl yra tikimybė, kad nebus čia niekas statoma, kertamas miškas. Galbūt centralizuotai visame rajone tokias kapines ir reiktų paženklinti, tuomet ir didesnė pagarba kapinėms atsirastų“, – svarstė seniūnas.

Neužtrunkam kapinėse, nesinori trypti žemės, po kuria mūsų protėvių kaulai. Nors ir nemažai istorijos atskleidėme, visgi Žemosios Panemunės kapinių paslaptys – giliai po žeme.