Kone dešimtmetį Barselonoje gyvenanti Eglė Vaivadė neslepia, jog adaptuotis svečioje šalyje nėra lengva, tačiau gyvenimas čia kupinas savų privalumų. Vienas jų – stulbinančio grožio gamtos apsupty vietinių itin praktikuojamas aktyvus gyvenimo būdas, kuriuo, kaip juokiasi kraštietė, netruko „užsikrėsti“ ir pati. Asmeninio archyvo nuotr.
Mintimis sugrįžusi į Šakiuose prabėgusią vaikystę, filologijos mokslų daktarė, vertėja E. Vaivadė šypteli ir prisimena mokyklos biblioteką, mat tarp šios lentynų, panirus į knygas ir numylėtuosius „National Geographic“ žurnalus, praskriejo toli gražu ne viena mergaitės pertrauka. Prabilus apie nūdieną, Eglės veidą ir vėl papuošia pažįstamas šypsnys – kadaise žurnale matytais ir taip žavėjusiais vaizdais devynerius metus Barselonoje gyvenanti moteris džiaugiasi kasdien. Tiesa, anas ir šias dienas skiria ilgas kelias, didžiąja dalimi driekęsis per akademinį pasaulį. Tad, kaip ir dera, su Egle kalbamės apie kalbą, neaprėpiamus filologijos klodus ir, be abejonės, saulėtąją Ispaniją.
Nusikelkime į jūsų, kaip filologės, kelio pradžią. Kada užsimezgė artimesnis santykis su kalba? Kodėl pasirinkote būtent lietuvių kalbos ir ispanų kalbos filologijos studijų kryptį?
Labai norėčiau papasakoti kokią nors nuostabią istoriją, bet tokios nėra... Žinoma, polinkis į humanitarinius mokslus, į literatūrą skleidėsi anksti – skaitymas nuo vaikystės tapo dideliu malonumu, suteikiančiu galimybę atsidurti kitame pasaulyje, atsiriboti nuo to, kas supa. Tiesa, visuomet buvau gana universalus žmogus, mane domino daugelis kitų dalykų – istorija, geopolitika, politika. Kai atėjo laikas rinktis, žvelgiau į perspektyvas ir... pataikiau. Vėliau įstojau į taikomosios kalbotyros magistratūrą, po to doktorantūron, o Ispanijoje teko pastudijuoti ir antrą magistrą – kognityvinę lingvistiką.
Filologija, kaip mokslas, apipinta tam tikrais stereotipais. Tai iš dalies byloja viena ryškiausių Vilniaus universiteto tradicijų, kuomet procesijos metu legendinis fizikų dinozauras per visą Vilnių keliauja būtent pas filologes, tarsi snūduriuojančias ir laukiančias linksmybių, nuotykių, gyvumo. O kaip yra iš tiesų?
Filologija yra labai platus terminas, apimantis lingvistiką, literatūrą, daugybę tyrimų... Juk pati kalba yra vienas esminių mūsų fenomenų, be jos nebūtume žmonėmis, be jos nebūtų civilizacijų, negalėtume gyventi ir socializuotis, tad kalbą galima tyrinėti iš begalės perspektyvų! Čia apstu įvairiausių krypčių, tereikia surasti, kas įdomu tau pačiam – jei esi konkretesnis žmogus, kaip aš, gali eiti į labai tikslius mokslus, jei nuotykių ieškotojas, gali pasinerti į etimologijos ir kalbotyros studijas, važiuoti į ekspedicijas, rinkti kalbos duomenis. Aš tikrai nepasakyčiau, kad filologija yra neįdomi, gal tik nevykusiai pristatoma. Pavyzdžiui, ar kas nors pamanytų, kad filologija gali sietis su medicina? Kognityvinės lingvistikos specialistai atlieka tyrimus ligoninėse – žmogui ant galvos uždedamos elektrodų kepurėlės ir stebima, kokie smegenų centrai aktyvuojasi, kai jis kalba ar klauso. Tai pereina į praktinį taikymą – ieškoma būdų, kaip efektyviau padėti insulto ištiktiems bei kalbos netekusiems žmonėms ir t. t. Tad galima pradėti nuo tos nuobodžiosios filologijos (juokiasi) ir nukeliauti iki pačių netikėčiausių bei įdomiausių tyrimų.
Jūsų akademinės veiklos istorija, disertacijos „Konceptualiosios metaforos raiškos kaita katalikiškuose XIX–XX a. Biblijos vertimuose į lietuvių kalbą“ objektas primygtinai veda prie dar vienos, iš pirmo žvilgsnio su filologija taip pat mažai ką bendro turinčios temos – religijos. Ar šį lauką pasirinkote vedama vien mokslinių sumetimų, ar įtakos turėjo ir jūsų asmeninis santykis su religija, tikėjimu?
Rašydama bakalauro darbą lyginau „Giesmių giesmės“ vertimus. Šis kūrinys man buvo be galo gražus, o pasigilinusi pamačiau, kaip skiriasi jos variantai – jei mes paskaitytume Antano Baranausko vertimą ir Sigito Gedos vertimą, tai pamatytume, jog jie visiškai nesusiję! Tas kuklus darbelis savaime atvedė į labai įdomų tyrimų lauką. Magistro darbe nagrinėjau Korano vertimus, o čia taip pat pasidarbavo S. Geda, tad jis visuomet buvo šalia, fone ir, veikiausiai, neatsitiktinai – nuo senų laikų mylėjau jį kaip poetą, stipriai žavėjausi jo kūryba, tad gal būtent per jį atradau šią sritį... Magistro darbas buvo išties rimtas, netyčia pelnęs geriausiojo tų metų darbo titulą, bet atsiėmusi diplomą nusprendžiau, kad mokslų jau gana. Tiesa, taip tvėriau metus – pasidarė labai nuobodu, tad įstojau į doktorantūrą. Religija man įdomi kaip kultūrinis, socialinis fenomenas, o patys religiniai tekstai yra labai specifinis dalykas – jie tarsi labai pavaldūs tradicijai, turėtų būti kiek įmanoma tikslesni, be interpretacijų, išvengiantys kitimo, nulemto socialinio, kultūrinio ir istorinio kontekstų. Pasirodo, kad tas tekstas kinta kaip ir visi tekstai. Jis kinta, yra pritaikomas prie mūsų dabartinio gyvenimo, dabartinio mąstymo, supratimo.
Vertėjo duona nesvetima ir jums pačiai. Veikiausiai dažnas iš mūsų sklaidydamas verstinės literatūros puslapius apie tai, jog skaito ne vien parašiusiojo, o trijų žmonių – autoriaus, vertėjo ir redaktoriaus – produktą, nesusimąsto. Jūsų akimis, kiek knygoje lieka vertėjo?
Knygų išverčiau, bet kol kas labai mažai, todėl savęs vertėja nepavadinčiau. Kai išversiu kokią 10–20, tada mane galėsite vadinti literatūros vertėja. Kodėl tų knygų tik tiek? Tokia mūsų rinka. Iš ispanų kalbos į lietuvių kalbą verčiama nedaug, turime pripažintų vertėjų, kurie iš esmės verčia viską, kas yra verčiama, tad ateiti naujam žmogui yra be galo sunku. Be jokios abejonės, vertimas yra sudėtingas dalykas ir tai nėra originalus tekstas. Kiek jame lieka vertėjo, priklauso nuo vertėjo, vertimo tikslo ir paties teksto. Vertimas nėra tiesiog žodžių pervertimas į lietuvių kalbą – tai teksto adaptavimas lietuviams skaitytojams, sąmoningas skaitymas ir suvokimas, ką autorius sako, kokia jo intencija. Pavyzdžiui, jei verčiamas poezijos kūrinys, drama ar pjesė, tokiu atveju neįmanoma perteikti pažodžiui, tad dažnai sakoma, kad geriausiai poeziją verčia patys poetai, tik tą vertimą sunku pavadinti vertimu. Tad, kaip ir visad moksle, vieno atsakymo nėra, universalaus procento, nusakančio, kiek knygoje lieka vertėjo, nėra.
Nors mokslų daktarės laipsnį įgijote Lietuvoje, tačiau ispanų kalba, gyveniman pasibeldusi kartu su bakalauro studijų pradžia, galiausiai jus atvedė į pačią Ispaniją. Kokie posūkiai įvyko?
Tai lėmė labai elementarios priežastys – įstojusi į doktorantūros studijas atvažiavau pastudijuoti Barselonon, o čia gyveno mano būsimas vyras. Tiesa, pirmą kartą jį sutikau Lietuvoje, mat tą vasarą jis buvo atvykęs į VU vykdomus kalbos kursus, taip ir susipažinome. Jam grįžus į Barseloną, po poros savaičių išvykau ten studijuoti, tai jis, be abejo, labai padėjo ir visa tai nuvedė, kur nuvedė – jau devyneri metai čia.
Ispanija, regis, mums tolimas, menkai pažįstamas ir ganėtinai svetimas kraštas. Kaip sekėsi adaptuotis?
Adaptacinis periodas vis dar tęsiasi ir nežinau, ar ateis tas laikas, kai aš jausiuosi labiau ispanė, o ne lietuvė. Mentalitetas, kultūra, psichologija – šie dalykai labai skiriasi. Kaip tikra lietuvė aš esu uždaras žmogus, man sunku betarpiškai bendrauti, reikia asmeninės erdvės, o ispanai visai kitokie. Pavyzdys – kai su vyru nueiname į tuščią, kilometro ilgio paplūdimį ir ten pasitiesiame rankšluostėlį, atėjęs ispanas savo rankšluostį pasities ir atsiguls ne už 500 metrų, kaip darytų lietuvis, o čia pat, šalia. Tokių komiškų situacijų apstu. Tarkime, man sunkiai įkandamas ispanų įprotis atsiveikinėti ištisas valandas. Jei jie vakarieniauja svečiuose, tai pavalgę, kurį laiką pasišnekučiavę pradeda sakyti, kad „mes jau eisime“, bet tas procesas trunka valandą ar dvi. Sėdėdami prie stalo ir neturėdami jokios realios intencijos išeiti, jie tai kartoja, tada, kai pakyla, dešimt kartų pakartoja, kad jie „jau eina“, o po to dar prie durų sustoja pusvalandžiui pašnekėti apie politiką ir t. t. Tai, be abejo, tik smulkmenos, tačiau mane veda iš proto, negaliu (juokiasi)! Tokiais momentais sau stengiuosi kartoti, kad tai mano problema, o ne jų.
O kokie šios šalies privalumai, kur slypi jos žavesys?
Žavi be galo turtinga ir įvairialypė kultūra. Ispanija yra didžiulė, kiekvienas regionas skirtingas – skiriasi ir gamta, ir žmonės. Pastarieji net genetiškai, išvaizda – vienaip atrodo katalonas, kitaip pietuose gyvenantis Andalūzijos ispanas. Be to, čia visai kitokia gyvenimo kokybė, nes ispanai jos tiesiog reikalauja. Nesvarbu, kiek uždirba, o uždirba dažniausiai labai vidutiniškai, net į mažesnę pusę, bet atėję į restoraną jie niekada nepriims prasto maisto, jei bus blogai aptarnaujami, netylės. Mes, lietuviai, to nesame iki galo išmokę – tyliai suvalgome tą guminį cepeliną, tebūnie. Kalbant apie manąją Kataloniją, Barseloną, čia nuostabi gamta. Katalonija yra siauras pailgas plotelis tarp Viduržemio jūros ir Pirėnų kalnų. Jei tau patinka vandens sportas – prašom, jei patinka kalnai, bėgiojimas, alpinizmas – prašom. Ir be jokių didelių investicijų tu tą gali daryti kasdien! Katalonai yra labai aktyvūs, jie propaguoja aktyvų gyvenimo būdą, o tai, nori ar nenori, veikia. Kartais sau į ūsą pasijuokiu, kad gyvenu kaip iš „National Geographic“ žurnalo.
Pokalbį baikime gvildentas temas sujungiančiu klausimu – koks literatūros kūrinys labiausiai priartina prie Ispanijos, leidžia pajusti šios šalies charakterį, kultūrinę esybę, ryškiausiai atskleidžia spalvas? Ką rekomenduotumėte skaitytojams?
Į galvą pirmiausiai ateina Ernesto Hemingvėjau knyga „Fiesta“. Tai klasika, romanas apie tai, kaip Hemingvėjus vyko į Pamploną ir dalyvavo didžiojoje Pamplonos šventėje – San Ferminyje. Ispanai turi koridos tradiciją, kuomet toreadorai kovoja su buliais ir galiausiai juos meniškai nužudo. Ispanijoje yra įvairių koridos variacijų, Katalonijoje korida ir visa, kas su ja susiję, yra uždrausta, nes tai laikoma žiauriu elgesiu su gyvūnais. Pamplonoje korida vis dar populiari – čia buliai išleidžiami bėgti siauromis gatvėmis, o kartu su tais buliais bėga žmonės, siekdami kuo labiau priartėti, kuo didesnį atstumą nubėgti.
Labai norėčiau papasakoti kokią nors nuostabią istoriją, bet tokios nėra... Žinoma, polinkis į humanitarinius mokslus, į literatūrą skleidėsi anksti – skaitymas nuo vaikystės tapo dideliu malonumu, suteikiančiu galimybę atsidurti kitame pasaulyje, atsiriboti nuo to, kas supa. Tiesa, visuomet buvau gana universalus žmogus, mane domino daugelis kitų dalykų – istorija, geopolitika, politika. Kai atėjo laikas rinktis, žvelgiau į perspektyvas ir... pataikiau. Vėliau įstojau į taikomosios kalbotyros magistratūrą, po to doktorantūron, o Ispanijoje teko pastudijuoti ir antrą magistrą – kognityvinę lingvistiką.
Filologija, kaip mokslas, apipinta tam tikrais stereotipais. Tai iš dalies byloja viena ryškiausių Vilniaus universiteto tradicijų, kuomet procesijos metu legendinis fizikų dinozauras per visą Vilnių keliauja būtent pas filologes, tarsi snūduriuojančias ir laukiančias linksmybių, nuotykių, gyvumo. O kaip yra iš tiesų?
Filologija yra labai platus terminas, apimantis lingvistiką, literatūrą, daugybę tyrimų... Juk pati kalba yra vienas esminių mūsų fenomenų, be jos nebūtume žmonėmis, be jos nebūtų civilizacijų, negalėtume gyventi ir socializuotis, tad kalbą galima tyrinėti iš begalės perspektyvų! Čia apstu įvairiausių krypčių, tereikia surasti, kas įdomu tau pačiam – jei esi konkretesnis žmogus, kaip aš, gali eiti į labai tikslius mokslus, jei nuotykių ieškotojas, gali pasinerti į etimologijos ir kalbotyros studijas, važiuoti į ekspedicijas, rinkti kalbos duomenis. Aš tikrai nepasakyčiau, kad filologija yra neįdomi, gal tik nevykusiai pristatoma. Pavyzdžiui, ar kas nors pamanytų, kad filologija gali sietis su medicina? Kognityvinės lingvistikos specialistai atlieka tyrimus ligoninėse – žmogui ant galvos uždedamos elektrodų kepurėlės ir stebima, kokie smegenų centrai aktyvuojasi, kai jis kalba ar klauso. Tai pereina į praktinį taikymą – ieškoma būdų, kaip efektyviau padėti insulto ištiktiems bei kalbos netekusiems žmonėms ir t. t. Tad galima pradėti nuo tos nuobodžiosios filologijos (juokiasi) ir nukeliauti iki pačių netikėčiausių bei įdomiausių tyrimų.
Jūsų akademinės veiklos istorija, disertacijos „Konceptualiosios metaforos raiškos kaita katalikiškuose XIX–XX a. Biblijos vertimuose į lietuvių kalbą“ objektas primygtinai veda prie dar vienos, iš pirmo žvilgsnio su filologija taip pat mažai ką bendro turinčios temos – religijos. Ar šį lauką pasirinkote vedama vien mokslinių sumetimų, ar įtakos turėjo ir jūsų asmeninis santykis su religija, tikėjimu?
Rašydama bakalauro darbą lyginau „Giesmių giesmės“ vertimus. Šis kūrinys man buvo be galo gražus, o pasigilinusi pamačiau, kaip skiriasi jos variantai – jei mes paskaitytume Antano Baranausko vertimą ir Sigito Gedos vertimą, tai pamatytume, jog jie visiškai nesusiję! Tas kuklus darbelis savaime atvedė į labai įdomų tyrimų lauką. Magistro darbe nagrinėjau Korano vertimus, o čia taip pat pasidarbavo S. Geda, tad jis visuomet buvo šalia, fone ir, veikiausiai, neatsitiktinai – nuo senų laikų mylėjau jį kaip poetą, stipriai žavėjausi jo kūryba, tad gal būtent per jį atradau šią sritį... Magistro darbas buvo išties rimtas, netyčia pelnęs geriausiojo tų metų darbo titulą, bet atsiėmusi diplomą nusprendžiau, kad mokslų jau gana. Tiesa, taip tvėriau metus – pasidarė labai nuobodu, tad įstojau į doktorantūrą. Religija man įdomi kaip kultūrinis, socialinis fenomenas, o patys religiniai tekstai yra labai specifinis dalykas – jie tarsi labai pavaldūs tradicijai, turėtų būti kiek įmanoma tikslesni, be interpretacijų, išvengiantys kitimo, nulemto socialinio, kultūrinio ir istorinio kontekstų. Pasirodo, kad tas tekstas kinta kaip ir visi tekstai. Jis kinta, yra pritaikomas prie mūsų dabartinio gyvenimo, dabartinio mąstymo, supratimo.
Vertėjo duona nesvetima ir jums pačiai. Veikiausiai dažnas iš mūsų sklaidydamas verstinės literatūros puslapius apie tai, jog skaito ne vien parašiusiojo, o trijų žmonių – autoriaus, vertėjo ir redaktoriaus – produktą, nesusimąsto. Jūsų akimis, kiek knygoje lieka vertėjo?
Knygų išverčiau, bet kol kas labai mažai, todėl savęs vertėja nepavadinčiau. Kai išversiu kokią 10–20, tada mane galėsite vadinti literatūros vertėja. Kodėl tų knygų tik tiek? Tokia mūsų rinka. Iš ispanų kalbos į lietuvių kalbą verčiama nedaug, turime pripažintų vertėjų, kurie iš esmės verčia viską, kas yra verčiama, tad ateiti naujam žmogui yra be galo sunku. Be jokios abejonės, vertimas yra sudėtingas dalykas ir tai nėra originalus tekstas. Kiek jame lieka vertėjo, priklauso nuo vertėjo, vertimo tikslo ir paties teksto. Vertimas nėra tiesiog žodžių pervertimas į lietuvių kalbą – tai teksto adaptavimas lietuviams skaitytojams, sąmoningas skaitymas ir suvokimas, ką autorius sako, kokia jo intencija. Pavyzdžiui, jei verčiamas poezijos kūrinys, drama ar pjesė, tokiu atveju neįmanoma perteikti pažodžiui, tad dažnai sakoma, kad geriausiai poeziją verčia patys poetai, tik tą vertimą sunku pavadinti vertimu. Tad, kaip ir visad moksle, vieno atsakymo nėra, universalaus procento, nusakančio, kiek knygoje lieka vertėjo, nėra.
Nors mokslų daktarės laipsnį įgijote Lietuvoje, tačiau ispanų kalba, gyveniman pasibeldusi kartu su bakalauro studijų pradžia, galiausiai jus atvedė į pačią Ispaniją. Kokie posūkiai įvyko?
Tai lėmė labai elementarios priežastys – įstojusi į doktorantūros studijas atvažiavau pastudijuoti Barselonon, o čia gyveno mano būsimas vyras. Tiesa, pirmą kartą jį sutikau Lietuvoje, mat tą vasarą jis buvo atvykęs į VU vykdomus kalbos kursus, taip ir susipažinome. Jam grįžus į Barseloną, po poros savaičių išvykau ten studijuoti, tai jis, be abejo, labai padėjo ir visa tai nuvedė, kur nuvedė – jau devyneri metai čia.
Ispanija, regis, mums tolimas, menkai pažįstamas ir ganėtinai svetimas kraštas. Kaip sekėsi adaptuotis?
Adaptacinis periodas vis dar tęsiasi ir nežinau, ar ateis tas laikas, kai aš jausiuosi labiau ispanė, o ne lietuvė. Mentalitetas, kultūra, psichologija – šie dalykai labai skiriasi. Kaip tikra lietuvė aš esu uždaras žmogus, man sunku betarpiškai bendrauti, reikia asmeninės erdvės, o ispanai visai kitokie. Pavyzdys – kai su vyru nueiname į tuščią, kilometro ilgio paplūdimį ir ten pasitiesiame rankšluostėlį, atėjęs ispanas savo rankšluostį pasities ir atsiguls ne už 500 metrų, kaip darytų lietuvis, o čia pat, šalia. Tokių komiškų situacijų apstu. Tarkime, man sunkiai įkandamas ispanų įprotis atsiveikinėti ištisas valandas. Jei jie vakarieniauja svečiuose, tai pavalgę, kurį laiką pasišnekučiavę pradeda sakyti, kad „mes jau eisime“, bet tas procesas trunka valandą ar dvi. Sėdėdami prie stalo ir neturėdami jokios realios intencijos išeiti, jie tai kartoja, tada, kai pakyla, dešimt kartų pakartoja, kad jie „jau eina“, o po to dar prie durų sustoja pusvalandžiui pašnekėti apie politiką ir t. t. Tai, be abejo, tik smulkmenos, tačiau mane veda iš proto, negaliu (juokiasi)! Tokiais momentais sau stengiuosi kartoti, kad tai mano problema, o ne jų.
O kokie šios šalies privalumai, kur slypi jos žavesys?
Žavi be galo turtinga ir įvairialypė kultūra. Ispanija yra didžiulė, kiekvienas regionas skirtingas – skiriasi ir gamta, ir žmonės. Pastarieji net genetiškai, išvaizda – vienaip atrodo katalonas, kitaip pietuose gyvenantis Andalūzijos ispanas. Be to, čia visai kitokia gyvenimo kokybė, nes ispanai jos tiesiog reikalauja. Nesvarbu, kiek uždirba, o uždirba dažniausiai labai vidutiniškai, net į mažesnę pusę, bet atėję į restoraną jie niekada nepriims prasto maisto, jei bus blogai aptarnaujami, netylės. Mes, lietuviai, to nesame iki galo išmokę – tyliai suvalgome tą guminį cepeliną, tebūnie. Kalbant apie manąją Kataloniją, Barseloną, čia nuostabi gamta. Katalonija yra siauras pailgas plotelis tarp Viduržemio jūros ir Pirėnų kalnų. Jei tau patinka vandens sportas – prašom, jei patinka kalnai, bėgiojimas, alpinizmas – prašom. Ir be jokių didelių investicijų tu tą gali daryti kasdien! Katalonai yra labai aktyvūs, jie propaguoja aktyvų gyvenimo būdą, o tai, nori ar nenori, veikia. Kartais sau į ūsą pasijuokiu, kad gyvenu kaip iš „National Geographic“ žurnalo.
Pokalbį baikime gvildentas temas sujungiančiu klausimu – koks literatūros kūrinys labiausiai priartina prie Ispanijos, leidžia pajusti šios šalies charakterį, kultūrinę esybę, ryškiausiai atskleidžia spalvas? Ką rekomenduotumėte skaitytojams?
Į galvą pirmiausiai ateina Ernesto Hemingvėjau knyga „Fiesta“. Tai klasika, romanas apie tai, kaip Hemingvėjus vyko į Pamploną ir dalyvavo didžiojoje Pamplonos šventėje – San Ferminyje. Ispanai turi koridos tradiciją, kuomet toreadorai kovoja su buliais ir galiausiai juos meniškai nužudo. Ispanijoje yra įvairių koridos variacijų, Katalonijoje korida ir visa, kas su ja susiję, yra uždrausta, nes tai laikoma žiauriu elgesiu su gyvūnais. Pamplonoje korida vis dar populiari – čia buliai išleidžiami bėgti siauromis gatvėmis, o kartu su tais buliais bėga žmonės, siekdami kuo labiau priartėti, kuo didesnį atstumą nubėgti.
Agnė Kereišiūtė
Mindaugas iš Zapyškio:
