Kraštietis Baltramiejus Jakštys, nuo pat pirmųjų studijų dienų siekęs dirbti laboratorijoje, šiandien joje praleidžia didelę laiko dalį ir sako, kad mokslininko darbas nelengvas, neturi apibrėžtų darbo valandų, priduria – jei kilo nauja idėja ir jos niekas nefinansuos, ji tampa beprasmė. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Kalbamės su Griškabūdyje gimusiu dr. Baltramiejumi Jakščiu, kurį jau seniai domina ląstelės sandara bei genetika. Daugiau nei dešimtmetį jaunuolis kartu su šalies mokslininkais tobulina inovatyvius vėžio gydymo metodus.
Pajuto mokslo skonį
Pokalbį B. Jakštys pradeda nuo prisiminimų apie mokslus Griškabūdžio vidurinėje mokykloje, sako, kad jau tuomet žavėjosi biologijos mokslu, tačiau labiau save realizavo kūrybinėje veikloje ar jaunimo organizacijose.
„Suvokimas, kad turiu didelį polėkį biologijai, atsivėrė Pilviškių „Santakos“ gimnazijoje, kurioje mokiausi nuo 11 klasės. Mokytoja Daiva Paškauskienė įtraukė į ekologinę veiklą, skatino dalyvauti biologijos olimpiadose. Tiesa, kad biologija – mano dalykas, supratau, kai kontroliniams ruoštis nereikėdavo, nes pamokos metu įsisavinta informacija pati likdavo galvoje. Tuo metu labiausiai domino ląstelėse vykstantys genetiniai ir morfologiniai reiškiniai“, – šiandien prisimena B. Jakštys.
Jis atvirauja, kad po mokyklos baigimo artimieji jį norėjo matyti studijuojantį mediciną, tačiau pats save matė mokslininko atradėjo vietoje. Sako svarstęs studijuoti kineziterapiją, tačiau 2008 metais Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakultete pasirinko biologijos studijas.
Šiandien B. Jakštys prisimena, kad būdamas pirmakursis norėjo nuversti kalnus, tad nuskubėjo į biofiziko prof. Sauliaus Šatkausko laboratoriją, kur mokslininkai atlikinėjo gydymo nuo vėžio tyrinėjimus. Tačiau svajonė išsipildė tik trečiame kurse, kuomet jam buvo aprodyta laboratorija. Po trijų mėnesių, vadovo Pauliaus Ruzgio padedamas, B. Jakštys jau atliko bandymus su ląstelėmis, toliau gilino žinias apie ląstelių gyvybingumo nustatymą po elektrinio lauko taikymo. Baigęs bakalauro studijas, tęsė studijas magistrantūroje, o prieš beveik dvejus metus apsigynė daktaro disertaciją „Ląstelių membranos pralaidumo, mažų molekulių išnašos efektyvumo ir ląstelių gyvybingumo po elektroporacijos tyrimai“.
Mokslininkas šiandien atvirauja, jog suvokė, kad mokslo pasiekimai neįvyksta spragtelėjus pirštais. Reikia ilgai ir nuosekliai dirbti.
„Tikrąjį mokslo skonį pajutau tik prieš doktorantūros studijas. Supratau, kad tai mane veža. Jutau, kad bendraudamas su žmonėmis kalbu tik apie ląsteles...“ – šypsosi pašnekovas.
Kaip suprasti ląsteles
Prašome jaunojo mokslininko paaiškinti, ką jis tyrinėja. Anot B. Jakščio, ląstelėse slypi visi atsakymai. Pašnekovas aiškina, kad žmogaus organizmas sudarytas iš trilijonų mažyčių ląstelių, todėl mumyse nuolat vyksta ląstelių žūtis ir dalinimasis. Vieno iš šių procesų sutrikimas lemtų nevaldomą augimą arba regresiją. Taip atsitinka vėžinių susirgimų atveju, kai pakitusios mūsų pačių ląstelės pradeda nevaldomai dalintis.
„Yra toks metodas, vadinamas elektroporacija, – ląsteles veikdami elektriniais laukais, didiname jas supančios membranos laidumą ir taip sudarome sąlygas įvesti priešvėžinius vaistus arba palengvinti jų patekimą į vėžinį audinį“, – aiškina B. Jakštys pridurdamas, kad toks selektyvus gydymo metodas paveikia tiktai gydomą vietą, todėl priešvėžinių vaistų kiekis sumažėja šimtus kartų.
Anot pašnekovo, naudojant tokį metodą, vėžinių susirgimų gydymo efektyvumas tam tikrais atvejais skaičiuojamas arti 100 procentų, ypač gydant paviršinius auglius – melanomas. Efektyviai gydomi galvos ir kaklo, prostatos augliai.
„Šiandien matosi didelis proveržis vėžio imunoterapijoje. Jau nebeabejojama, kad imuninė sistema įsijungia kiekvieno gydymo metu. Tuo tikslu ieškome naujų metodų, kaip tikslingai nukreipti imuninį atsaką kovai prieš vėžinius darinius ir nuoseklūs tyrimai leido iškelti keletą kertinių hipotezių, galimai leisiančių paaiškinti imuninio atsako formavimąsi po elektrinių laukų panaudojimo“, – sako B. Jakštys.
Viskam reikalingos lėšos
Šiandien 31-erių kraštietis, toliau dirbantis VDU Gamtos mokslų fakulteto Vaistų ir genų pernašos tyrimų klasteryje, sako, kad nuo pat bakalauro studijų jis siekia atsakyti į vieną klausimą: kodėl ląstelės žūsta po elektrinių laukų panaudojimo?
„Tiesą sakant, pasistūmėjimas šia linkme yra nemenkas ir tenka varžytis su geriausiomis pasaulyje laboratorijomis, dirbančiomis elektroporacijos tematikoje, o tai nėra lengva. Pastebėjome svarbius reiškinius, apie kuriuos pasaulyje dar mažai kas kalba“, – aiškina pašnekovas.
Ne paslaptis, kad ir mokslininkai apkrauti biurokratiniais darbais.
„Turime patys prisitraukti lėšas moksliniams tyrimams, todėl rašome projektus. Mes galime turėti idėją, kuri gali išgelbėti pasaulį, bet jei niekas nefinansuos projekto, ji tampa beprasmė. Deja, šiai dienai fundamentiniai moksliniai tyrimai Lietuvoje finansuojami menkai, tačiau tik jų pagalba galima išspręsti problemą, o ne kovoti su padariniais. Mes valdome metodą, kuris gali padėti gydyti vėžį, todėl šiuo metu kalbamės su onkologais, plečiame pažinčių ratą ir svarstome įmanomus būdus, kad šie metodai būtų taikomi Lietuvos klinikose“, – sako B. Jakštys.
„Suvokimas, kad turiu didelį polėkį biologijai, atsivėrė Pilviškių „Santakos“ gimnazijoje, kurioje mokiausi nuo 11 klasės. Mokytoja Daiva Paškauskienė įtraukė į ekologinę veiklą, skatino dalyvauti biologijos olimpiadose. Tiesa, kad biologija – mano dalykas, supratau, kai kontroliniams ruoštis nereikėdavo, nes pamokos metu įsisavinta informacija pati likdavo galvoje. Tuo metu labiausiai domino ląstelėse vykstantys genetiniai ir morfologiniai reiškiniai“, – šiandien prisimena B. Jakštys.
Jis atvirauja, kad po mokyklos baigimo artimieji jį norėjo matyti studijuojantį mediciną, tačiau pats save matė mokslininko atradėjo vietoje. Sako svarstęs studijuoti kineziterapiją, tačiau 2008 metais Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakultete pasirinko biologijos studijas.
Šiandien B. Jakštys prisimena, kad būdamas pirmakursis norėjo nuversti kalnus, tad nuskubėjo į biofiziko prof. Sauliaus Šatkausko laboratoriją, kur mokslininkai atlikinėjo gydymo nuo vėžio tyrinėjimus. Tačiau svajonė išsipildė tik trečiame kurse, kuomet jam buvo aprodyta laboratorija. Po trijų mėnesių, vadovo Pauliaus Ruzgio padedamas, B. Jakštys jau atliko bandymus su ląstelėmis, toliau gilino žinias apie ląstelių gyvybingumo nustatymą po elektrinio lauko taikymo. Baigęs bakalauro studijas, tęsė studijas magistrantūroje, o prieš beveik dvejus metus apsigynė daktaro disertaciją „Ląstelių membranos pralaidumo, mažų molekulių išnašos efektyvumo ir ląstelių gyvybingumo po elektroporacijos tyrimai“.
Mokslininkas šiandien atvirauja, jog suvokė, kad mokslo pasiekimai neįvyksta spragtelėjus pirštais. Reikia ilgai ir nuosekliai dirbti.
„Tikrąjį mokslo skonį pajutau tik prieš doktorantūros studijas. Supratau, kad tai mane veža. Jutau, kad bendraudamas su žmonėmis kalbu tik apie ląsteles...“ – šypsosi pašnekovas.
Kaip suprasti ląsteles
Prašome jaunojo mokslininko paaiškinti, ką jis tyrinėja. Anot B. Jakščio, ląstelėse slypi visi atsakymai. Pašnekovas aiškina, kad žmogaus organizmas sudarytas iš trilijonų mažyčių ląstelių, todėl mumyse nuolat vyksta ląstelių žūtis ir dalinimasis. Vieno iš šių procesų sutrikimas lemtų nevaldomą augimą arba regresiją. Taip atsitinka vėžinių susirgimų atveju, kai pakitusios mūsų pačių ląstelės pradeda nevaldomai dalintis.
„Yra toks metodas, vadinamas elektroporacija, – ląsteles veikdami elektriniais laukais, didiname jas supančios membranos laidumą ir taip sudarome sąlygas įvesti priešvėžinius vaistus arba palengvinti jų patekimą į vėžinį audinį“, – aiškina B. Jakštys pridurdamas, kad toks selektyvus gydymo metodas paveikia tiktai gydomą vietą, todėl priešvėžinių vaistų kiekis sumažėja šimtus kartų.
Anot pašnekovo, naudojant tokį metodą, vėžinių susirgimų gydymo efektyvumas tam tikrais atvejais skaičiuojamas arti 100 procentų, ypač gydant paviršinius auglius – melanomas. Efektyviai gydomi galvos ir kaklo, prostatos augliai.
„Šiandien matosi didelis proveržis vėžio imunoterapijoje. Jau nebeabejojama, kad imuninė sistema įsijungia kiekvieno gydymo metu. Tuo tikslu ieškome naujų metodų, kaip tikslingai nukreipti imuninį atsaką kovai prieš vėžinius darinius ir nuoseklūs tyrimai leido iškelti keletą kertinių hipotezių, galimai leisiančių paaiškinti imuninio atsako formavimąsi po elektrinių laukų panaudojimo“, – sako B. Jakštys.
Viskam reikalingos lėšos
Šiandien 31-erių kraštietis, toliau dirbantis VDU Gamtos mokslų fakulteto Vaistų ir genų pernašos tyrimų klasteryje, sako, kad nuo pat bakalauro studijų jis siekia atsakyti į vieną klausimą: kodėl ląstelės žūsta po elektrinių laukų panaudojimo?
„Tiesą sakant, pasistūmėjimas šia linkme yra nemenkas ir tenka varžytis su geriausiomis pasaulyje laboratorijomis, dirbančiomis elektroporacijos tematikoje, o tai nėra lengva. Pastebėjome svarbius reiškinius, apie kuriuos pasaulyje dar mažai kas kalba“, – aiškina pašnekovas.
Ne paslaptis, kad ir mokslininkai apkrauti biurokratiniais darbais.
„Turime patys prisitraukti lėšas moksliniams tyrimams, todėl rašome projektus. Mes galime turėti idėją, kuri gali išgelbėti pasaulį, bet jei niekas nefinansuos projekto, ji tampa beprasmė. Deja, šiai dienai fundamentiniai moksliniai tyrimai Lietuvoje finansuojami menkai, tačiau tik jų pagalba galima išspręsti problemą, o ne kovoti su padariniais. Mes valdome metodą, kuris gali padėti gydyti vėžį, todėl šiuo metu kalbamės su onkologais, plečiame pažinčių ratą ir svarstome įmanomus būdus, kad šie metodai būtų taikomi Lietuvos klinikose“, – sako B. Jakštys.
Mindaugas iš Zapyškio:
