Yra gyvenime aplinkybių, kurias sunku numatyti. Pandemija ir karantinas padiktavo savas taisykles dar prieš porą metų plenerui susiruošusiems lenkų ir lietuvių menininkams, o praėjusio penktadienio parodos atidarymo foną Šakių kultūros centre gedulinga spalva nudažė karas Ukrainoje. Tačiau pasidžiaugti ilgalaike kaimynų draugyste bei plenere, skirtame Goldapo 450 metų sukakčiai paminėti, sukurtais darbais laiko vis tiek atsirado.

Penktadienio popietę į Šakių kultūros centro ekspozicijų salę susirinko saujelė tarptautinio dailininkų plenero „Goldapo miestui – 450“ dalyvių, jo organizatorių ir kitų menui neabejingų bičiulių. Lenkiškai lietuviški pašnekesiai, vis atsiprašinėjant, kad tenka prabilti rusiškai vien tam, kad pavyktų susikalbėti, prisiminimai iš, kaip sako vienas plenero organizatorių Zbigniew Mierunski, kurioziškai vykusio plenero bei dabarties aktualijos – tokia buvo renginio nuotaika. Paroda į Šakius atkeliavo iš Goldapo. Ten ji buvo eksponuojama pernai. O pats pleneras „Šiaurės Mozūrijos šviesa – Gołdap 2020“ buvo suplanuotas prieš porą metų, bet, užklupus pandemijai ir su ja susijusiais apribojimais, scenarijų teko keisti iš esmės. Ne, pačios plenero idėjos organizatoriai ir dalyviai neatsisakė. Juk kas, jei ne kūryba, padeda išgyventi sunkmečius, įžiebia viltį, savotiškai suartina bendraminčius. Buvo nuspręsta pasinaudoti šiuolaikinėmis technologijomis, išnaudoti interneto teikiamas galimybes, socialinius tinklus ir plenerą organizuoti per nuotolį. Plenero dalyviai penktadienį prisiminė, kad toks potyris buvo naujas, bet kartu labai įdomus – vieni kitiems siuntė kuriamus darbus, tarėsi, šposavo ir net lenktyniavo, kuris jau labiausiai pasistūmėjęs į priekį, o kuris dar atsilieka. Žinoma, kūryba nuotoliu neleido tapyti iš natūros, bet plenero dalyviams iš Lietuvos buvo laiko pasigilinti į Goldapo apylinkių nuotraukas jose ieškant įkvėpimo, motyvų. O kadangi kaimynų draugystė tęsiasi ne vienerius metus, miestas daugeliui jau pažįstamas iš anksčiau, tapęs savu, todėl 450 metų sukaktis buvo gera proga nerti gilyn į jo istoriją. Kiekvienas dalyvis gavo paketą, kuriame rado tiek šiuolaikinius Goldapo miesto ir kaimo kraštovaizdžius, tiek istorines nuotraukas, žemėlapius. Todėl plenero ekspozicija turtinga, nes skirtingomis technikomis buvo sukurti išskirtiniai darbai, atspindintys individualų kiekvieno menininko stilių ir požiūrį į plenero temą.


Bendra nuotrauka prisiminimų albumui – tarsi pažadas, kad draugystei ir bendriems projektams tikrai lemta turėti tęsinį. V. Venslovaičio nuotr.

Plenerą organizavęs geras šakiečių bičiulis, mūsų organizuojamų plenerų dalyvis Z. Mierunski ir projekto kuratorė Wioletta Anuszkiewicz dėkojo už šiltą priėmimą, vylėsi, kad draugystė tęsis ir jie susiburs ne vienam bendram kūrybiniam projektui. Progą pasidalinti mintimis apie plenerą ir jo metu sukurtus darbus turėjo kiekvienas parodos atidaryme dalyvavęs menininkas. Buvo įdomu išgirsti, kodėl Algimantas Vorevičius betapydamas paskendo geltoname rūke virš Goldapo upės, kaip savotišką paveikslą – atviruką sukūrė Audronė Vorevičienė ar kaip savo daugiau nei du dešimtmečius trunkančią draugystę su Goldapu šįkart pamatė Lolita Rūgytė, kur kūrybinių impulsų ieškojo Vytautas Kaunas arba kodėl fotomenininkas Vidas Venslovaitis gynėsi apskritai nežinojęs, kad atsitiks taip, jog dvi jo fotografijos bus taip pat eksponuojamos kartu su kitais plenero dalyvių darbais. Iš viso dalyvavo septyni lietuviai bei penki menininkai iš Lenkijos.

Vieni menininkai paniro į dramatiškus miestelio istorijos vingius, kiti, atvirkščiai, stengėsi nuo dramatizmo atsiriboti. Kažkam per tapybą labiau knietėjo prisiliesti prie architektūros, žemėlapių, sunaikintų ir neegzistuojančių objektų, kiti pasileido į gamtą ar abstrakciją. Kadangi gyvo  plenero nebuvo, pernai rudenį, kai jau pandemijos suvaržymai šiek tiek sušvelnėjo, mūsiškiai menininkai buvo pakviesti į improvizuotą kelių dienų plenerą Goldape – savotišką kūrybos savaitgalį. Ten jie sukūrė po porą nedidelio formato darbų, kuriuos eksponavo miesto centre ant molbertų, be to, turėjo progą pasidalinti įspūdžiais po nuotolinio plenero. Lenkijos menininkė Ewa Pohlke, sveikindamasi su šakiečiais, labai teisingai pastebėjo, kad kiekvienas menininkas – tarsi atskiras kosmosas. Tame ir visa paslaptis bei kito pažinimo džiaugsmas. Ji taip pat nepamiršo ir tų kūrėjų, kurie šią akimirką neturi prabangos kurti, nes galbūt kovoja už savo gyvybę kur nors slėptuvėje, o gal jų jau net nebėra šioje žemėje. Jų atminimui pagerbti visi dalyvavusieji parodoje prasmingai nuščiuvo tylos minutei…

Parodos atidarymas tradiciškai buvo lydimas rajono valdžios atstovų sveikinimų, meno mokyklos moksleivių atliekamų muzikinių kūrinių, atminimo dovanėlių, bendrų nuotraukų ir pokalbių, kurie iš ekspozicijų salės vėliau persikėlė į privatesnes erdves…

Paroda kultūros centre veiks visą balandžio mėnesį.

Lina Morkūnienė